Lietuviškos pirties bičiulių draugija
                                                           Pirtyje tiesa !

Kaip dalijamasi pirties bičiulyste

Pirmadienis, 2016.01.11
Lie­tu­viš­kos pir­ties bi­čiu­lių drau­gi­jos (LPBD) pir­mi­nin­kas Egi­di­jus Žu­kaus­kas, ais­trin­gas pir­ties ga­ro ir van­tų ger­bė­jas, su bend­ra­min­čiais šią drau­gi­ją įkū­rė 2009 me­tais. Jo žmo­nai Ra­mu­nei ne­li­ko ki­to pa­si­rin­ki­mo, ir­gi te­ko tap­ti lie­tu­viš­kos pir­ties mė­gė­ja.
Į nuo­sa­vo na­mo rū­sy­je įreng­tą pir­tį Egi­di­jus pa­sta­ruo­ju me­tu be­veik ne­už­su­ka. "Ne­be­li­ko to­kio po­rei­kio – kiek­vie­ną sa­vai­tę da­ly­vau­ju drau­gi­jos ren­gia­mo­se pir­ty­se, esu kvie­čia­mas ap­lan­ky­ti ki­tus pir­ti­nin­kus. LPBD or­ga­ni­zuo­ja daug ren­gi­nių, ku­riuo­se tu­riu lan­ky­tis, ten ir pa­si­pe­ria­me, ir pa­si­ga­ri­na­me", – šyp­te­lė­jo už­kie­tė­jęs lie­tu­viš­kos pir­ties mė­gė­jas.

Kaip ais­truo­liai susivienijo

LPBD vie­ni­ja pir­ties mė­gė­jus ir pro­fe­sio­na­lius pir­ti­nin­kus. Jau pa­mi­nė­ta pen­ke­rių me­tų veik­los su­kak­tis, šiuo me­tu drau­gi­ja vie­ni­ja 150 na­rių, ku­riems pa­tin­ka pir­tis, jos tra­di­ci­jos. "Apie 80 proc. drau­gi­jos na­rių pa­tys net ne­tu­ri pir­ties, jiems tie­siog pa­tin­ka ga­ras ir van­tos. Mū­sų su­si­bū­ri­mo idė­ja kaip tik ir yra da­ly­tis pir­ties bi­čiu­lys­te: va­žiuo­ja­me vie­ni pas ki­tus į sve­čius, kar­tą per sa­vai­tę ren­gia­me pir­tis įvai­riuo­se Lie­tu­vos re­gio­nuo­se", – pa­sa­ko­jo nuo pat įkū­ri­mo šiai drau­gi­jai va­do­vau­jan­tis E. Žu­kaus­kas.

Pir­ti­mi vy­ras do­mė­jo­si ir mė­ga­vo­si nuo pat vai­kys­tės, o 2004 me­tais su dviem bend­ra­min­čiais įkū­rė "Pir­ties aka­de­mi­ją", ku­ri už­siė­mė pir­čių ais­truo­lių mo­ky­mais: kaip pa­sis­ta­ty­ti ge­rą pir­tį, kaip ja tin­ka­mai nau­do­tis. Kai pir­ties bi­čiu­lių ra­tas iš­sip­lė­tė ir at­si­ra­do po­rei­kis glau­džiau drau­gau­ti, bur­tis bend­rai veik­lai, na­tū­ra­liai ra­do­si LPBD. Egi­di­jus ti­ki­no, kad griež­tai skirs­ty­ti pir­tis į ru­siš­ką, lie­tu­viš­ką, suo­miš­ką ar tur­kiš­ką – ne­tiks­lu. "Mes sa­ko­me taip: jei­gu pir­tis sto­vi Lie­tu­vo­je, ji yra lie­tu­viš­ka, – šyp­so­da­ma­sis aiš­ki­no vy­ras. – Yra tam ti­kri pir­ties sta­ti­nių ypa­tu­mai: tar­ki­me, suo­miai, ku­rių ša­lies kli­ma­tas šal­tes­nis, mėgs­ta karš­tes­nį ga­rą, to­dėl sta­to aukš­tes­nes pir­tis – kil­da­mi į aukš­tį per ke­lias plau­tų pa­ko­pas jie gau­na dau­giau ir karš­tes­nio ga­ro. Mes gy­ve­na­me vi­du­ti­nė­je zo­no­je, kur oro tem­pe­ra­tū­ra su­ba­lan­suo­ta, to­dėl mums vi­siš­kai pa­kan­ka 60 laips­nių tem­pe­ra­tū­ros pir­ties ga­ro. Ke­liau­jant į pie­tus sta­to­mos "šil­to­sios" pir­tys – tur­kiš­ka, gru­zi­niš­ka, kai pir­ty­je tie­siog gu­li­ma ant šil­to plau­to, ma­sa­žuo­ja­mas kū­nas, mau­do­ma­si šil­to van­dens ba­sei­ne."

Ir se­no­liai, ir jaunimas

E. Žu­kaus­ko tei­gi­mu, pa­gal tra­di­ci­ją į pir­tį ei­na­ma su vi­sa šei­my­na – nuo jau­niau­sio iki se­niau­sio gi­mi­nės na­rio. Nors kai­mo bend­ruo­me­nės pir­ty­je bū­da­vo įpras­ta pir­miau­sia pra­us­tis vy­rams, o tik po jų – mo­te­rims, pir­ties en­tu­zias­tas aiš­ki­no, jog tai da­ry­ta dėl ra­cio­na­lų prie­žas­čių: jei­gu bend­ruo­me­nė di­de­lė, į pir­te­lę vi­si tie­siog ne­tel­pa. To­dėl pir­mi – gau­ti kar­čiau­sio ga­ro – ei­da­vo vy­rai, o pir­čiai pra­vė­sus pra­us­da­vo­si mo­te­rys. "Se­nais lai­kais šei­mos į nuo­sa­vą pir­tį vi­sa­da ei­da­vo kar­tu. Pir­tis – tai sa­vo­tiš­ka gam­tos baž­ny­čia, ji stip­ri­na šei­mos ry­šį, ap­va­lo dva­sią, ne tik kū­ną", – pa­brė­žė Egi­di­jus.

Jis su bend­ra­min­čiais puo­se­lė­ja lie­tu­viš­kos pir­ties kul­tū­rą ir tra­di­ci­ją, ku­rios spe­ci­fi­ka – va­no­tis van­to­mis. Pir­ti­nin­kas pa­sa­ko­jo, kad kai­my­nai lat­viai la­biau lin­kę pir­tis skir­ti svei­ka­tin­tis žo­le­lė­mis, čia po­pu­lia­ri va­di­na­mo­ji gy­duo­liš­ka pir­ties tra­di­ci­ja. O lie­tu­viai pa­sta­ruo­ju me­tu lai­mi įvai­rius va­no­ji­mo čem­pio­na­tus, ren­gia­mus ša­ly­se kai­my­nė­se. "Šias me­tais Tra­kuo­se vy­ko XVI tarp­tau­ti­nis pir­ties kong­re­sas. At­vy­kę suo­miai vė­liau pri­si­pa­ži­no, kad jiems gė­da prieš lie­tu­vius, nes jie sa­vo ša­ly­je pra­ra­do va­no­ji­mo­si van­to­mis džiaugs­mą. Da­bar to mo­ko­si iš mū­sų, lie­tu­vių", – di­džiuo­da­ma­sis sa­kė E. Žu­kaus­kas.

Van­tos mo­te­rims ir vyrams

Pa­šne­ko­vas aiš­ki­no, kad van­tas pir­čiai jis vi­sa­da ruo­šia pats. Kla­si­ki­nės lie­tu­viš­kos van­tos ri­ša­mos iš ber­žų, ąžuo­lų, lie­pų, šer­mukš­nų, kle­vų ar ka­da­gių. Yra ir įvai­rių in­terp­re­ta­ci­jų. "Tar­ki­me, miš­ko ie­va – ji pui­kiai kve­pia; pe­ly­nų van­ta yra ne­pa­mai­no­ma aro­ma­te­ra­pi­jos prie­mo­nė. Obe­lų van­tos taip pat tu­ri sa­vo spe­ci­fi­nį po­vei­kį. Mies­to žmo­gui kar­tais net su­nku su­vok­ti, kad kiek­vie­nas su­džio­vin­tas au­ga­las tu­ri tik jam bū­din­gą kva­pą ir da­ro sa­vi­tą po­vei­kį kū­nui", – tei­gė Egi­di­jus.

Kiek­vie­nas pir­ti­nin­kas van­tas sau ri­ša pa­gal kū­no san­da­ros spe­ci­fi­ką, plaš­ta­kos dy­dį, ran­kos nuo al­kū­nės iki pirš­tų ga­liu­kų il­gį. Pa­sak pir­ties ais­truo­lio, van­ta – lyg žmo­gaus ran­kos tę­si­nys, ji ma­sa­žuo­ja, gla­mo­nė­ja ir švel­niai pla­ka kū­ną. "Man la­biau­siai pa­tin­ka ąžuo­lų van­tos. Jų la­pai di­de­li, vy­riš­ko pra­do, ge­rai iš­pla­ka kū­ną. Ri­šu ir ber­ži­nes van­tas, jos tin­ka kū­nui nu­trin­ti po va­no­ji­mo. Žmo­nai Ra­mu­nei ruo­šiu lie­pų van­tą. Jos la­bai švel­nios, o pa­ti lie­pa – mo­te­riš­ku­mo me­dis, to­dėl šios van­tos pel­ny­tai lai­ko­mos mo­te­riš­ko­mis. Jei­gu to­kios van­tos ri­ša­mos iš ša­ke­lių su žied­la­piais, jos dar ir pui­kiai kve­pia. Be to, lie­pų van­ta skais­ti­na ir ba­li­na odą. Idea­liai tin­ka vi­soms mo­te­ris", – ti­ki­no Egi­di­jus.

Šiuo­lai­ki­niam žmo­gui, pa­sak Egi­di­jaus, pir­tis yra jau ne kaip šva­ri­ni­mo­si, pra­usi­mo­si prie­mo­nė – tam yra du­šas, vo­nia – o kaip vi­di­nio at­si­nau­ji­ni­mo, psi­cho­lo­gi­nio stre­so ša­li­ni­mo bū­das. At­ėjus į pir­tį, žmo­gaus pro­tas il­si­si, jis pa­si­ne­ria į po­jū­čius. Po ke­lių va­lan­dų iš­ėjus iš pir­ties prob­le­mos, ka­ma­vu­sios iki tol, pa­si­mirš­ta ir su­menks­ta. "Kaip sa­ko pir­ti­nin­kų pa­tar­lė, bu­vi­mas pir­ty­je ne­įs­kai­čiuo­tas į gy­ve­ni­mo truk­mę. Tai – pa­pil­do­mai Die­vo skir­tas lai­kas", – šyp­te­lė­jo E. Žu­kaus­kas.

Su sai­ku – visiems

Pir­ties ais­truo­lis ti­ki­no, kad pir­čiai nė­ra am­žiaus ri­bo­ji­mo. Nu­si­juo­kė, kad jei­gu žmo­gus su­ge­bė­jo at­ei­ti iki pir­ties du­rų, jis ga­li drą­siai ei­ti ir į vi­dų. Svar­biau­sia – vis­ką da­ry­ti su sai­ku ir pro­tu. Ne­rei­kia per­si­kai­tin­ti, steng­tis su­ba­lan­suo­ti pir­ties kli­ma­tą taip, kad jis ne­kenk­tų net, tar­ki­me, šir­dies li­go­mis ser­gan­čiam žmo­gui. "Šir­di­nin­kui tin­ka drėg­mė, švel­ni ši­lu­ma, daž­nas pir­ties vė­di­ni­mas. Tu­ri­me tarp sa­viš­kių žmo­gų, ku­ris net po šir­dies per­so­di­ni­mo ope­ra­ci­jos ne­nus­to­jo lan­ky­tis pir­ty­je, mau­dė­si žie­mą eke­tė­je. Svar­bu ba­lan­sas, ne­si­vai­ky­ti eks­tre­ma­lių po­jū­čių", – tei­gė pa­šne­ko­vas. Net ma­žiems vai­kams sma­gu turkš­tis ant pir­ties grin­dų pa­sta­ty­to­se šil­to van­dens vo­ne­lė­se, to­dėl ir tė­vai su ma­žy­liais taip pat ga­li mė­gau­tis lie­tu­viš­ka pir­ti­mi. Tie­sa, E. Žu­kaus­kas pri­pa­ži­no, kad jei­gu žmo­gus tu­ri odos prob­le­mų ar už­kre­čia­mų­jų li­gų, jam de­rė­tų su­si­lai­ky­ti nuo pir­ties ma­lo­nu­mų, kad ne­pa­kenk­tų sau ir ki­tiems.

Ri­tua­lai pa­ti­ko žmonai

LPBD pir­mi­nin­kas sa­kė, kad su­si­rin­kus drau­gų bū­riui pir­ty­je jis su bi­čiu­liais lai­ko­si ri­tua­lų. "Kad drau­gų bū­re­lis su­si­vie­ny­tų, at­lie­ka­mas pir­mo ga­ro ri­tua­las: į kau­še­lį se­mia­mas van­duo ir šei­mos gal­va ar­ba vy­riau­sias bi­čiu­lis pa­lie­čia pirš­tais van­de­nį, sa­ky­da­mas ko­kį nors lin­kė­ji­mą. Pa­vyz­džiui, lin­kiu ge­ro ga­ro, svei­ka­tos, kad dar kar­tą su­si­tik­tu­me. Kau­še­lis pe­rei­na per vi­sų ran­kas, kiek­vie­nas lies­da­mas van­de­nį pa­sa­ko sa­vo lin­kė­ji­mą, ta­da van­duo pi­la­mas ant įkai­tu­sių ak­me­nų, o vi­si pa­ke­lia ran­kas ir sa­ko: "Te­bū­nie taip." Šis trum­pas, bet la­bai veiks­min­gas ri­tua­las su­vie­ni­ja vi­są su­si­rin­ku­sią kom­pa­ni­ją", – pa­sa­ko­jo Egi­di­jus.

Vy­ras pri­si­pa­ži­no, kad iš pra­džių žmo­nai Ra­mu­nei ne itin pa­ti­ko jo veik­la. Ji iš šei­mos ati­ma daug lai­ko, nes vy­ras nuo­lat da­ly­vau­ja įvai­riuo­se se­mi­na­ruo­se, ren­gi­niuo­se. Ta­čiau il­gai­niui ji pa­ti įsi­trau­kė į LPBD veik­lą, ta­po val­dy­bos na­re, ren­gi­nių koor­di­na­to­re. "Da­bar ji mie­lai lan­ko­si pir­ty­je, ga­li ir pa­va­do­vau­ti mo­te­rų pir­čiai. Mū­sų vy­riš­ko­se pir­ty­se ji ne­si­lan­ko, bet spe­ci­fi­nė­se mo­te­riš­ko­se, kur nau­do­ja­ma daug žo­le­lių, už­pi­lų, me­daus, kau­kių ir ki­to­kių gro­žio pro­duk­tų, bū­na mie­lai", – šyp­te­lė­jo Egi­di­jus.

Goda AMBRAZAS

g.ambrazas@lzinios.lt

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Zmones/kaip-dalijamasi-pirties-biciulyste/183576
© Lietuvos žinios