Lietuviškos pirties bičiulių draugija
                                                           Pirtyje tiesa !

Konkorėžių keliu į pirtį.

Ne taip paprasta surasti pirtininką, lietuviškos pirties bičiulių draugijos narį, sveikuolį Rimantą Silkę, gyvenantį Teizų seniūnijoje, Znicos kaime. Nors pirtininko žmona Irena sako, kad anoks čia kaimas-  tik trys trobos, o žmonės gyvena  dviejose. Tad čia ramu, tylu,o ir svetima akis nenužiūrės. Nuo Znicos kaimo Lazdijai už 12 kilometrų,o Dusios ežeras už 3 kilometrų.

 

Ant kalnelio stovinti sodyba, apsupta sodo, yra ponios Irenos tėviškė, o pakalnėje tyvuliuojančią  kūdrą iškasė ir ypatingą pirtelę pastatė jau Rimantas. Kad pirtelė išties ypatinga, rodo garinei panaudoti maumedžių rąstai net iš Amerikos.Ugnis laižo ne šiaip akmenis, surinktus iš bet kur, akmenys čia turintys nepaprastų galių, nes juos ne vieną dešimtį metų  skalavo, plovė ir gludino Dusios vandenys.

Irena ir Rimantas puoselėja lietuviškos pirties kultūrą. Jų pirtyje niekada nevartojami svaigalai. Šeimininkai puoselėjasveikos pirties tradicijas, noriai kviečiasi norinčius į svečius, dalijasi patirtimi su bendraminčiais, taip skatindami prisiliesti prie mūsų būtovės šaknų, patirti netikėtų atradimų, žvalinti kūną ir sielą. Tad tikro pirtininkystės meistro Rimanto Silkės pirtelė kaip tik tiems, kurie nuolat skuba, bėga, įtemptai dirba ir dažnai apleidžia savo kūną ir sielą. Čia galima atgauti jėgas, pasijusti žvalesniam ir sveikesniam, pagerinti nuotaiką ir savijautą.

Moterys pirtyje nesensta

Pirtininkas Rimantas Silkė, užkūręs ugnį, aukoja duoną, gintarą ir, kaip jis pats sako, kad truputėlį paveldo įpila- dzūkiškos naminukės. Sudeginamos ir jau panaudotos vantelės, kurių išmesti, šiukštu, nevalia. “Jos jau atidavė savo gerąją energiją žmogui, padėjo jo kūnui atsigaivinti, taip jam pasitarnavo, tad dabar garbingai turi būti sudeginamos,”- paslaptingai pasakoja pirtininkas Rimantas tarsi pabrėždamas, kad vantos turi mistinių galių. Susikibę rankomis, visi nusilenkiame, prie ugnelės sušylame rankas ir tik paskui šeimininkas  kviečia į pirtį. Šitaip reikia atiduoti pagarbą Pirčiukui, kad leistų gerai pirtyje išsiperti, gerai pirtį iškūrentų.

O įdomiausia, kad šiek tiek apšilus pirtelėje reikėjo atlikti gan neįprastą užduotį- eiti kankorėžių keliu į pirtį. Koks tai kelias, negalėjau net įsivaizduoti.O reikėjo eiti per kankorėžius. Iš pradžių, patikėkite, labai dūrė, badė kojų padus, o paskui padai vis šilo ir kankorėžiai jau ne tokie aštrūs atrodė. Pasakysiu paslaptį, kad eiti kankorėžių keliu reikia mokėti- pirmiausia statykite kulną, o tik paskui  visą pėdą. Ir kai nuvyksite pas poną Rimantą į pirtelę, jau žinosite, ko laukti, ko tikėtis ir kaip elgtis.

Kai susitariau su pirtininku Rimantu susitikti, jis iškart kvietė išbandyti lietuviškos pirties malonumus. Aš abejojau.”Atsiveškite rankšluosčius ir gumines šlepetes. Valgyti galima tik vaisius- maistas negali apsunkinti skrandžio. Arbata pavaišnsime,”-  trumpai drūtai kalbėjo pirtininkas nutylėdamas, o kaipgi apsirengti. Vėliau supratau, kad į pirtį geriausia eiti nuogiems. Kaip sako ponas Rimantas, žmonės pas jį į pirtelę atvažiuoja jau “susipratę”, tad problemų nekyla. Štai, kaip čia…

“Pirčiai reikia skirti nemažai laiko, bent 5 valandas tai jau tikrai. Reikia išjugti mobilius telefonus ir atsiduoti pirties malonumams,”- sako pirtininkas. Jo pirtelėje skiriamas ypatingas dėmesys procedūroms, atsipalaidavimui, ilgesniam pabuvimui pirtyje. “Mano pirtis labiau patinka moterims, nes čia nevartojame svaigalų. Tad vyrams greitai nusibosta. O moterys čia dar ir pasigražna: šveitikliu trina visą kūną, pasidaro veido kaukes, kūno masažas taip pat maloniai nuteikia,- pasakoja pirtininkas.- Bet pirmiausia pirtyje apsišvarinama. 62 laipsniai karščio pirtyje yra priimtiniausia temperatūra mūsų kūnui, tačiaugali būti ir karščiau. Temperatūra gali siekti ir iki 70 laipsnių karščio. Reikia palengva pratintis prie tokios temperatūros- negalima staigiai tarsi “įpulti” į labai karštą pirtį. Pirtis turi teikti malonumą.”  Vyrui pritaria žmona Irena, kad negalima iškart eiti į labai karštą pirtį. Anot jos, karštis turi būti priimtinas pačiam žmogui- juk pirties šiluma ir garai atveria odos poras, pašalina toksinus, šlakus, įvairius mikroorganizmus, bet karštis neturi žmogui kelti nemalonių pojūčių. “ Pirtyje nereikia skubėti- viskas daroma palengva. Kūnas turi įkaisti iš lėto, gerai išmirkti ir pasiruošti viršutinio odos sluoksnio švarinimui,- pasakoja ponia Irena.- Ojau tada galima kūną tepti ir medumi ,ir druska, ir kava- taip valyti ir švarinti savo odą.” Tądien veidą tepėme avižiniais dribsniais su obuoliais ir grietine- neįtikėtinai gaivi kaukė veidui, kaklui, o kvapas- net neįtartum, kad čia patys paprasčiausi obuoliukai iš šeimininkų sodo. Kūną šveitėme kava, trynėme kūną kiek galėjome- oda tapo švelni lyg kūdikėlių. Įvairios kaukės, šveitikliai tik iš natūralių produktų- tai ponios Irenos rankų darbas. Moteris domisi, daug skaito, kaip ir ką maišyti, koks poveikis odai. Čia ji didžiausia pagalbininkė savo vyrui. Ji duoda pauostyti druską su žolelėmis, klausdama, kokių žolelų kvapus jaučiame. Kvapas malonus, o pasakyti, kad čia paprasta druska sumaišyta su raudonėliu ir čiobreliu, retai, kas pasako.“ Šįkart išbandėte kavos šveitiklį. Kitą kartą galėsite pabandyti šokoladą, gintarą. Poveikis taip pat labai geras, o kūnui tikra atgaiva,”- tikina Irena. Ir, ko gero, ji tikrai nemeluoja, nes po kavos šveitiklio kūnas tiesiog atjaunėjo. Tiesą sako,matyt, pirtininkas Rimantas, kad moterys nesensta būdamos pirtyje. “Žmonės atvažiuodami dažniausiai mums atveža dovanų įvairių eterinių aliejų, bet mes jų nenaudojame. Nereikia. Natūralių kvapų pas mus apstu: uoslę maloniai “lepina” kvapnus garas, o kur dar vantų aromatai, kurių šakelės suskintos iš mūsų sodo, netoliese augančio miško,”- tvirtina pirtininkas Rimantas.

“Trejos devynerios”- pačios geriausios vantos

Vos įėjus į pirtį, uoslę maloniai kutena   gausybė kvapų. Juk gera pirtis be vantos neapsieina. Ir ne veltui pirtininkai sako, kad vanta- tikra pirties karalienė.Čia ant virvelių sukabintos vantos-  surinktos iš sodo, miško, išdžiovintos ir surištos į šluoteles šakelės. Pasirodo, kad vantas rišti irgi reikia mokėti, privalu žinoti visas vantų rišimo subtilybes.”Pačios geriausios vantos “trejos devynerios”- sako pirtininkas Rimantas.- Tai reiškia, kad vantoje turi būti apie 27 šakeles- po tris devynių rūšių medžių. Kas ne pirmą kartą pas mane atvažiuoja, tai prašo kadaginių vantų, kiti- pušinių. O čia matote ir beržinių, ir juodųjų serbentų, ir ąžuolinių, ir maišytųkelių rūšių medžių vantų. Pripjauti šakelių vantoms reikia iki Žolinių- taip sako senoliai. Dar vanta yra vadinama natūraliausia kempine.” Bet juk tai tikra gamtos vaistinė mūsų iškamuotiems kūnams.

Visada galvojau, kad pirtininkas iškūrena pirtį ir tuo jo pareigos baigiasi. Klydau. Pasirodo, pirtininkas ne tik pamoko kaip pačiam save perti(man buvo ganėtinai sunku- pavargau, daug maloniau, kai kitas peria), bet ir jis patapšnoja  vantele, pabrauko nugarą, labai paprastai ir lengvai trina kūną. Perti vanta- tikrai nelengvas darbas ir nebūtinai mojuoti “nuo dūšios”, galima ir švelniau.”Vantos lapai gerai priglunda ir nuvalo viršutinį odos sluoksnį. Iš įvairių vantų išsiskyrę eteriniai aliejai vis kitaip veikia kūną. Gali ir drėkinti, ir dezinfekuoti,”- pasakoja pirties šeimininkai.Sakoma, kad riebiai odai labai tinka ąžuolinė vanta, o jautriai- liepinė, bet dažniausiai naudojamos yra beržinės vantelės. Pirtininkas Rimantas lyg puokštes gėlių atneša moterims vantų glėbį, liepdamas išsirinkti kokią tik širdis geidžia. Moterys,žinoma, nebūtų moterys- tuoj puola uostyti ir išsirinkti, be abejo, joms sunku. Gal tą, o gal šitą? Gera apsipiltikūną vandeniu, kuriame mirko vantos, tai tartum kvapni arbata kūnui.O koks malonumas, kai įkaitęs įpuoli į ledinį kūdros vandenį ar sniegą. Juk saikingas karštis, derinamas su vėsa, gerina raumenų tonusą, o ramiai nuteikianti aplinka teigiamai harmonizuoja. Smagu, gera, tikras stebuklas…Kai apsišvariname, jaučiame palengvėjimą. Gera paskęsti muilo putose, kai švelniai glosto vanta. Oda nueina šiurpuliukais, kai įkaitusį kūną liečia sausos vantos lapeliai ir girdi jų šiurenimą…Jautiesi žvalesnis, stipresnis. Viskas čia natūralu ir paprasta- bet tai labiausiai ir sužavi.Niekad nepamiršiu švarios, įkaitintos, užmerktomis vantomis kvepiančios Rimanto ir Irenos pirties.

Pirties tyloje paskendęs laikas

Pirties malonumus užbaigėme meditacija. “Dabar jau tikrai patylėkite,”- paprašė pirtininkas. Juk nepaslaptis, kad pirtis ta vieta, kur moterys kažkaip nejučia žodis po žodžio atsiveria, išsipasakoja, ko taip paprastai nepasakytų.O laikas praleistas pirtyje besišnekučiuojant, padedant vienas kitam atlikti tam tikras procedūras,  vis šilčiau artimiau bendraujant, prabėga greitai. “Viskas, kas čia kalbėta, lieka šioje pirtyje, tarp šių sienų, ir viską  žino tik Pirčiukas, kuris niekada neatskleidžia žmonių paslapčių,- sako pirtininkas Rimantas.- Nieks nesužino, nei kas čia lankėsi, nei ką kalbėjo. Juk aplink laukai, svetimų akių čia nėra, o pirtyje spragsi malkos, priešpirtyje ant stalo dega žvakė, kvepia vantos ir, atrodo, laikas išnyko.” Pirtyje susidūrę trys stichijos: akmuo, vanduo ir ugnis teikia žmogui ramybę. Šnypščia įkaitęs akmuo vandenyje. Taip “milinamas” vanduo, įgaunantis nepaprastų, mistiškų galių. Tris kartus prausiamas veidas, sugalvojimas noras, ko labiausiai pats norėtum ir savo artimiausiems žmonėms linkėtum, o tada sušunkama, kad viskas išsipildytų: “Tebūnie”. Ant galvos pilamas vanduo iš dubens lėtai lėtai, atrodo, niekada nesibaigs, o sausos vantos šiurenimas ir per kūną bėgantys šiurpuliukai- viskas neįprasta ir nepaprasta.

 Pirčiukui atsidėkojome- palikome vaisių, kad gerai pirtį iškūreno ir mums maloningas buvo. Tokia tradicija- Pirčiuko negalima užrūstinti.

 Ir tik vakare po pirties skanūs ponios Irenos lietiniai blynai su varške- tai truputėlis maisto kūnui.

Negalėjau patikėti, kad nuošaliame kaime, kur stovi vos trys trobos, gali būti tokia pirtelė ir tokie šaunūs šeimininkai Rimantas ir Irena Silkės, kurie puoselėja senąsias lietuviškos pirties tradicijas, ugdo gilų vienybės su gamta pajautimą. Ir kol bus tokių entuziastų kaip pirtininkas Rimantas ir jo žmona Irena, kurie saugo mūsų protėvių baltų paliktas tradicijas, tradicinė lietuviška pirtis tikrai gyvuos.

Tad kas gali būti maloniau pavargusiam kūnui po įtemtosdarbo savaitės – ogi geras garas ir kvapni vanta pas Rimantą ir Ireną Silkius. Atsidėkokime savo kūnui: nueikime į pirtį ir išsikaitinkime.

Dineta Babarskienė