Lietuviškos pirties bičiulių draugija
                                                           Pirtyje tiesa !

VViešnagė Japonijoje

Kovo 7 diena Japonijoje yra paskelbta „Saunos diena“. Žodis sauna pagal japonų žodžių sąskambį reiškia : kovo mėnuo (sau) ir skaičius 7 (na) . Būtent šią dieną jau treti metai  rengiama pirties šventė vaizdingoje kalnų miestelio  sodyboje pavadinimu „Finliand village“. Šventę organizuoja Japonijos saunos asocijacijos nariai : SPA centrų savininkai ir vadovai. Jie ir pakvietė mus su Viktorija dalyvauti šventėje. Japonijoje pirties kultūra gana stipriai įtakota Suomijos saunos šiuolaikinių įpročių. Dažnai „Japoniškos saunos“ mylėtojai lankosi Suomijoje saunos turizmo tikslais.

Prieš tris metus Lietuvoje vyko tarptautinis saunos kongresas, kurio metu ir įvyko pažintis su svečiais iš tolimosios šalies. Japonai itin susižavėjo Vikrorijos Bučelytės išskirtinių modelių veltomis pirties kepurėmis. Viktorija buvo pakviesta į pernai vykusią šventę pristayti savo vilnos veltas kepures  bei pravesti vėlimo mokymus. Šiais metai šventės lankytojai taip pat buvo mokomi velti kepures. Šįkart ji  atvežė ne tik kuo įvairiausių pirties kepurių, bet ir  moteriškų pirties suknelių  bei pirties sijonukų vyrams.

Buvo smalsu ir miela  stebėti kaip iš vakaro  15 vyrų ruošėsi šventei „Saunos diena“. Tyliai, ramiai be įtampos su šypsena kiekvienas atsakingas už savo prisiimtus  įsipareigojimus. Pirties šventėje dalyvavo apie 120 žmonių. Į šventę bilietas kainavo 30 EU. Į kainą buvo įskaičiuota: pirties krepšelis (rankšluostis, chalatas, kimono), dovanėlė (pirties maišelis ir rankšluostukas su šventės logotipais), lankymasis pirtyse ir maitinimas (įvairūs karšti žuvies, mėsos, grybų patiekalai, sriubos,  salotos).

Iš viso buvo 8 pirtys:  trys stacionarios, pirtis ant ratų pavadinimu „Sauna toaster“ (gruzdintuvė) ir keturios mobilios pirtys-palapinės. Mes su Viktorija pravedėme šešias pirties programas didžiausioje pirtyje-palapinėje. Nors vantų jie turėjo į valias, bet tikras pirtininkas būtų ne pirtininkas jei nesivežtų  savo vantų. Buvau nustebusi, kad didžioji dalis japonų nekalba angliškai. Bet švytinčios šypsenos ir įprastiniai jų nuolankūs nusilenkimai leido suprasti, kad jiems mūsų pasirodymai patiko. Džiaugiamės, kad nepersidirbome, turėjome pakankamai laiko pabūti ir šventės viešniomis, ir  dalyvėmis.

Teko apsilankyti keletoje SPA centrų įvairiuose miestuose, kurie priklausė „Saunos dienos“ organizatoriams.  Turėjome progą ne tik savo šalies pirtinimosi papročius pristatyti, bet ir  susipažinti su japonų pirtinimosi  įpročiais. SPA lankytojai gauna pirties krepšelį, beje į pirties šventę buvo susivešti krepšeliai iš įvairių SPA centrų. Krepšeliuose, be jau išvardintų daiktų, taip pat yra dantų šepetėlis su pasta, skutimosi peiliukas, plaukų šukos. Moterys ir vyrai pirtinasi nuogi, tačiau atskirose erdvėse.  Kiekviename centre yra po keletą pirčių, vadinamų saunomis ( greičiau tai sausaorės, nes ten labai karšta ir sausa), kai kur yra ir turkiškos pirtys. Taip pat yra nedideli šalto, karšto vandens baseinėliai. Karštųjų mineralizuotų versmių  vandens vonios vadinamos onsen. Stebino beveik visose saunose  įmontuoti ir nuolat veikiantys televizoriai. Pirties gultai iškloti baltais kilimėliais. Per dieną keletą kartų didžiosiose garinėse yra pravedamos (tepla iki 50  žmonių) aromaterapinės  programos, naudojant įvairius eterinių aliejų mišinius ir vėduojant garą rankšluosčiu. Patys lankytojai garo ant akmenų nepila. Prie tokių nebūdingų Lietuviškai pirčiai sąlygų, kai kada programas net teko atlikti prie atvirų durų. Didžiulį karštį vanojimo metu padėjo įveikti daina „Ant kalno mūrai joja lietuviai“ pritarinat vantų šnaresiui. Nepakeliamas karštis su daina lyg išsiverždavo pro burną. Juokavome: samurajos iš Lietuvos J. Beje, mūsų senasis protėvių tikėjimas turi daug panašumų su japonijoje vyraujančia šinto religija. Teko dalyvauti apsivalymo apeigose ir tai gyvu kailiu patirti. Didžiausią įspūdį SPA centruose paliko sėdimieji dušiukai. Kiekvienas dušiukas pertvertas sienele iš abiejų pusių. Kiekviename dušiuke yra nedidukė kėdutė, veidrodis, vandens kranas su dušu. Keleta vonelių; pėdoms, apsipylimams. Plaukų šampūnas, kondicionierius, skystas muilas.  Atsisėdi ant kėdutės  priešais veidrodį ir turškiesi ilgiausiai grožėdamasis savimi.

SPA centruose yra restoranai. Kiek teko pastebėti ir girdėti japonai itin dideli dėmesį skiria maistui. Išsikaitinęs, išsisprausęs  eina pietauti. Beje, ten iš gatvės šiaip nepapulsi. Vyrai ir moterys, vilkintys vienodais SPA drabužiais, pietauja bendrai (maitinimas į apsilankymo kainą neįskaičiuotas).

Apsilankymas SPA centre baigiasi mano pavadintu „grožio salonu“.  Ten ūžia fenai, moterys  kedensi plaukus, kremuojasi, pudruojasi... Paprastai ant stalų pridėta veido gaivikliai, kremai, ausų krapštukai, vatos tamponėliai, plaukų gumutės.

Kiekviename sveikatinimo centre yra poilsio kambariai. Juose  yra gulimos kėdės ( kai kur su įmontuotais televizoriais), būna ir dideli sieniniai televizoriai, netgi teko matyti eiles viengulių lovų. Ten paprastai žmonės skaito, miega, snaudžia.  Dažnai tokiuose sveikatinimo centruose galima pernakvoti.  Kiekvienam žmogui skirta erdvė plastikiniame gaubte, vadinamame kapsule. Tai metro pločio ir dviejų su puse metrų ilgio guolis. Paklausus kam  SPA centre jie reikalingi ir kodėl dažniausia skirti tik vyrams, atsakymas –  didžioji dauguma  yra vyrų ir jie po darbo dažnai atėję užsibūna iki nakties. Kam toliau tenka važinėti į darbą,  tie lieka nakvoti. Beje, daugelis iš SPA centrų veikia visą parą.

Didžiosiose saunose atlikome pirties programas tiek vyrams, tiek moterims. Taip pat pristatėme parodomuosius individualius vanojimus ir kitas procedūras atliekamas Lietuviškoje pirtyje. Vienas sveikatinimo centrų savininkas, kuriam priklauso 5 centarai, mūsų atvykimo proga  pasiskubino įrengti garinę pirtį. Eini ilgu koridoriumi, iš abiejų pusių durys, atidarai vienas - ofisas, atidarai antras - virtualūs golfo laukai, trečias – pirtis.  Lietuvišku papročiu palaiminome pirtį, „ragavome“ garo kokybę, plautų patogumus. Tai nedidelė garinukė, joje ketinama  teikti pirties paslaugas pavieniams klientams. Savininkas  norėjo,  kad aš pravesčiau trijų dienų vanojimo mokymus,  tačiau laikas spaudė, norėjosi dar daug ką pamatyti, aplankyti, tad teko pristatyti tik vanojimo pagrindus, įvairius vanojimo būdus, mokimus atidenat kitos viešnagės metui.

 Organizatoriai stebėjosi, kodėl mes pačios neiname laisvu laiku pasimėgauti sauna. Nedrįsome sakyti, kad mums jokio malonumo neteikia toks karštis. Mes mieliau prausdavomės dušiukuose, kaitindavomės karštų versmių baseilėliuose ar ilsėdavomės poilsio kambariuose. Išbandėme procedūrą „Vagina steam sauna“ (tai imtymios vietos kaitinimas garais). Girdėjau, kad ir mūsų senolės šį būdą naudojo. Atsisėdi ant tuščiavidurės kėdės, iš puodo, pastatyto ant žemės, kyla žolelėmis prisotinti garai. Apvelkama šilumos nepraleidžianti suknelė ir taip garuoji iki 20 minučių. Ši procedūra naudojama įvairių ginekologinių ligų profilaktikai bei gydymui.

Kai kuriuose tokiuose centruose būna ir profesionalūs grožio salonai, atliekamos masažo paslaugos. Nenuostabu, kad tokiuose centruose žmonės praleidžia visą dieną; prausiasi, valgo, miega. Kiek domėjausi tokių SPA - sveikatingumo centrų yra labai daug ir jie itin populiarūs jau eilę dešimtmečių.  Mums teko lankytis  aukščiausio lygio centruose kur vienkatinis apsilankymas  kainuoja apie 30 EU.

Mūsų viešnagė Japonijoje  buvo labai turininga ir  turtinga. Be pagrindinio tikslo pristayti Lietuviškos pirties kultūrą, aplankėme daug šventyklų, šventviečių,  parkų, ragavome kuo įvairiausių ir įmantriausią patiekalų. Susipažinome su daugybe mielų ir nuoširdžių žmonių. Vis dar kirba mintis: ar japonams būdingas toks begalinis svetingumas ir dėmesingumas svečiui, ar mes buvome tokios jau ypatingos. Greičiausiai ir viena ir kita. Kaip dažnai sakau: kiek  atiduosi, tiek ir  gausi,  ir netgi dažniausiai su kaupu.

Gero garo!

Ernesta-Ąžuolė Bajor