Lietuviškos pirties bičiulių draugija
                                                               Pirtyje tiesa !

Mįslės, papročiai, rašiniai apie pirtį.

Tarp žemės ir dangaus - rašiniai apie pirtį ir pirtis. 

...perfrazuojant Šventą Raštą

___________________________________________________________________________________________________________

MĮSLĖS

Iš žemės neišlenda, o už bažnyčią aukštesnė.

Į juodą žemę įlendi, balčiau pieno išlendi.

Kad ir juoda, bet gerai nubalina.

Už velnią juodesnė, už angelą baltesnė.

Gale lauko begėdė stovi.

Visas plotas apželtos, per du gniaužtus plikumos (vanta).

Eina ponas su žaliu žiponu, vis duoda – vis nori (vanta).

Kai šilta – kyla aukštyn, gai šalta – leidžiasi žemyn (garas).

Tupi kampe trupinys – neišveža nė arklys.

___________________________________________________________________________________________________________

PAPROČIAI

Kas gavėnios metu nesilaiko pasninko, Didyjį šeštadienį buvo uždaromas į pirtį visai nakčiai su eržilu, avinu, ožiu, šunimi ir katinu. Jei nusidėjėlis išlikdavo gyvas, tikėta, kad nuodėmė jam atleista.

Didyjį ketvirtadienį - valomi pagrindiniai namai, pirtyse gerai išsivanojama, kad skaudžių visus metus neturėtų.

Vėlinių išvakarėse pakurdavo trobą ir pirtį, kad vidurnaktį atėjusios giminių vėlės turėtų kur pasišildyti.

_____________________________________________________________________________________________________________

Surinko Romualdas Račas (pirčiukas)

Lietuvoje kiekvienas žmogus, įeidamas į pirtį, esančiuosius būtinai pasveikindavo: „skalsų šilimai“, o radęs vanojantis, sakydavo: „skalsų beržo lapui“, „skalsų lapienei“. Jiems buvo atsakoma: „prašom, šilumos užteks“.

Lietuvių liaudies pasakose dažnai velniai, laumės, raganos naktį, po dvyliktos valandos, rinkdavosi į pirtis ir, radusios besimaudančius, užplakdavo vantomis negyvai.

Kaimo žmonių supratimu išties pirtis turėjusi būti "už tėvą šiltesnė, už motiną meilesnė, už seklyčią švaresnė".

Įėjus į pirtį sakoma: - Skalsa lapienė. Išeinant iš pirties: - Dėkui už šilimą! Arba: - Dėkui už šiltą garą!

Praeityje lietuviai pirties eidavo dieną, ligi saulės laidos. Ėjimas pirties buvo priskiriamas prie dienos darbų; Šventvakaris prasidėdavo po pirties.

Lietuvaitės, norėdamos, kad jų veido oda būtų glotnesnė, skaistesnė ir stangresnė (nebūtų raukšlių), girą ne tik gerdavo, bet ir ja prausdavosi, vonias darydavosi – pildavo girą į kubilą ir ten gerai pasimurkdydavo.

Seniau sakydavo: „pirty numeti nuo savęs dulkes ir nuodėmes“, todėl pirtį kurdavo ir prieš didžiąsias šventes bei vietos atlaidus.

Pirtis buvo bene didžiausia svetingumo išraiška: lietuviai svečiui visuomet iškūrendavo gerą pirtį.

Senųjų žmonių teigimu „pirčiai pakūrenti reikia daug mokslo ir priepročio“.

Kai atėjęs iš pirties pasako: - Dėkui už šilumą! Kartais juokais atsakoma: - Pabučiuok kumelę širmą.  Lietuvių liaudies tautosaka.

Žinomiausias pirties mitinis personažas - laumė. Ja buvo gąsdinami vaikai: "Jei nenori praustis, tai pašauksiu laumę", "Iš pirties kai iššoks laumė, tai nutrauks į mišką".