Lietuviškos pirties bičiulių draugija
                                                           Pirtyje tiesa !

Tarp žemės ir dangaus


Vis daugiau žmonių atranda sąmoningą, sveikatą ir vidinę ramybę suteikiančią pirtį. Kuo gi naudinga pirtis?

Apie pirties naudą rašyta daugelyje straipsnių. Galbūt ne visada reikia aklai viskuo tikėti, tačiau apie pirties sveikatinančias savybes žinota jau gilioje senovėje. Senosiose civilizacijose įvairiose pasaulio vietose veikė pirčių kompleksai (Egiptas, Indija, Romos imperija, Afrika ir kt.). Gilios šamaniškos pirties tradicijos indėniškose inipi pirtyse. Pradėjus gilintis į pirčių istoriją, vienokią ar kitokią pirtyje sutinkame įvairiuose pasaulio kampeliuose. Labai senos ir gilią prasmę turinčios skandinavų, slavų ir aisčių pirties tradicijos, po truputėlį atgimstančios ir įsiliejančios į dabartinį technologijų pasaulį jos primena mums kai ką labai seniai pamiršto, bet labai gilaus ir prasmingo.

Ir kas gi nutinka, kai žmogus "netikėtai" atsiduria tokioje pirtyje? Visų pirma susiduriame su beprotišku gyvenimo ritmu. Skubame, lekiame, kol vieną dieną esame tiesiog priversti sustoti. Pirtis ir yra ta vieta, kur galime bent trumpam atsipalaiduoti, skirti laiko sau, labiau įsiklausyti į savo poreikius.

Tam dažniausiai sutrukdo įvairios baimės ir kompleksai, kurių, mes turime visi. Baimės musų galvose gali būti dėl nemalonios ankstesnės patirties pirtyje ( karščio baimė, grubaus vanojimo baimė, šalto vandens baimė ir kt., koks nors didžiulį stresą sukėlęs įvykis ir kt.).

Jeigu pirties aplinka maloni, jeigu pirtininkas yra kompetentingas specialistas ir geras psichologas, žmogus ryžtasi išbandyti pirties ritualą, kad ir kaip to bijotų.

Su tokiu "verdančiu" protu žmonės susirenka pirtyje. Kyla šimtai klausimų, nes vis dar didelė baimė ir nepasitikėjimas, be to, nauja patirtis visada yra stresinė. Stresas daugumai žmonių pasireiškia per nuolatinį kalbėjimą arba juoką, nes atjungti proto ir pabūti susikaupime žmogus dar visiškai neturi įgūdžių. Pirtininkui tai nelengvas išbandymas, nes jis turi priimti savo "mokinius" tokius, kokie jie yra šiuo metu. Ir pasistengti kiek įmanoma jiems padėti atsipalaiduoti. Kol protas nenurimsta, beprasmiška siekti gilesnių tikslų. Čia kaip ir bet kurioje praktikoje, jeigu procese dalyvauja bent vienas naujokas, gerokai sulėtėja bendras grupės darbas ir rezultatai.

Tačiau pirtis tuo ir unikali, kad jos maloni šiluma ir jauki prieblanda labai greitai padeda nusimesti visas kaukes, paleisti įtampas ir atsiduoti buvimui čia ir dabar. Taigi jau po pirmojo užėjimo bendra atmosfera būna žymiai pasikeitusi. Pastebėjau, kad daugumai žmonių pirmas užėjimas į pirtį yra tarsi pirtininko ir apskritai proceso įvertinimas, lyg egzaminas, po kurio žmonės jau labiau atsipalaiduoja ir pasitiki pirtininku. Tuo pačiu ir labiau atsiveria priėmimui to, kas vyksta. Daugumai tampa atradimu lengvas ir malonus pirties procesas, natūralūs kvapai, kuriuos skleidžia žolynai, medžiai, švelnus garas, lengvas vantų lapelių prisilietimas ir gera savijauta pirtyje. Galimybė reikalui esant atsigaivinti šaltu vandeniu ar atverti duris. Ir apskritai žmonės ima suvokti, kad tai ne kankinimų kambarys, o ,atvirkščiai, labai saugi ir jauki vieta, kaip moters įsčios, nuraminanti, harmonizuojanti, apvalanti.

Į antrą užėjimą žmonės eina jau su didesniu džiaugsmu, labiau pasitikėdami ir vedami smalsumo, kas gi bus toliau. Antrajame užėjime mes sutinkame dar vieną svarbų momentą - kito žmogaus prisilietimą, kai šveičiamės druska. Net nesusimąstome, kaip gyvybiškai svarbu yra taktiliniai pojūčiai šaltame ir techniniame mūsų pasaulyje. Kai kurios tautos jau tiek susvetimėjo ir nutolo nuo gamtos, kad prisilietimas su vantele ar paglostymas jiems atrodo toks archajiškas ir seniai pamirštas veiksmas, kuris netgi sukuria iškreiptą priekabiavimo suvokimą. Mums tai tapo taip svetima, bet kartu giliai viduje žaibiškai atkuria malonius prisiminimus iš vaikystės ir suteikia begalinį džiaugsmą. Kada jus paskutinį kartą kažkas glostė, masažavo galvą, nušveitė su druska? Nors pirties situacija jau stipriai gerėja visų Lietuvos pirtininkų dėka, vis dar yra labai daug žmonių, nešiojančių savo viduje gilias žaizdas ir traumas. Yra tokių, kurie net negali pagalvoti apie kito žmogaus prisilietimą. Ir gerai įsiklausę į save mes atrastume atsakymą, kodėl. Bet tai jau tolesni pirties procesai. Dar vienas labai svarbus momentas, kuris iškyla pirtyje - tai savo kūno priėmimas. Ir priėmimas jo su meile, tokio, koks yra mums duotas. Nesigėdijant savęs ir nesmerkiant. Tai yra labai didžiulė problema, nuo kurios kenčia turbūt apie 90 procentų moterų. Iš tiesų tai greičiausiai yra esminė priežastis, kodėl jos "nemėgsta" pirties. Vadinasi pirtis šiuo atveju yra tik veidrodis, parodanti tau, kur yra problema tavyje, su kuria reiktų padirbėti. Kodėl aš nepriimu savo kūno? Juk tai nuostabiausias Dievo kūrinys, tai sielos namai. Ir šiame įsikūnijime siela pasirinko būtent šį kūną, nes jis jai yra geriausias savo paskirčiai įvykdyti. Taigi gerbkime jį ir mylėkime. Rūpinkimės juo, kad būtų sveikas ir ilgai tarnautų. Man pačiai tai taip pat yra viena sunkiausių užduočių, ypač kai kalba pasisuka apie kavos puodelį ar pyragėlius su varške. Taigi to ir mokomės per pirtį - pamilti ir priimti savo kūną, o jeigu kažkas jame mūsų netenkina - tai keisti, o ne bėgti nuo pirties ir nuo problemos.

Trečiasis pirties etapas paprastai būna vanojimas. Čia pirtininkas vėlgi susiduria su daugybe išbandymų. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad dauguma pirties naujokų labai bijo vanojimo. Todėl pirtininko užduotis - ne tik nuraminti, bet išvanoti taip, kad žmogus sugrįžtų vėl. Tam reikalingas ir pirties svečio visiškas pasitikėjimas ir priėmimas. Priėmimas besąlygiškai to, kas vyksta, nes tai man šiuo metu yra geriausia. Mes intuityviai jaučiame, pas kurį žmogų norėtume eiti į vanojimą. Mūsų vibracijos dažniai būna labai panašūs ir šia savo intuicija reiktų pasikliauti. Taip pat labai svarbu neturėti išankstinių lūkesčių, o priimti tai kaip dovaną iš žmogaus, kuris dovanoja dalelę savęs. Kas bandė vanoti, supranta, kiek daug tai reikalauja jėgų, ištvermės ir energijos iš pirtininko. Iš tiesų žygdarbį atliekate ne jūs, sau patogiai gulėdami ant plauto. Žygdarbį atlieka pirtininkas, nes vanojimo metu jis jau eina virš savo fizinių galimybių ribos vardan jūsų. Todėl, kai žmonių grupė yra didesnė, išvanoti visų tiesiog fiziškai neįmanoma. Tada reikia daugiau pirtininkų. Todėl labai puiki yra bendro pasivanojimo praktika, kai kiekvienas gauna po vantelę ir pirtininko vedami pasivanoja visi kartu, vienas kitam pavanoja nugarytes. Vanojimo metu susiduriame su daugiau vyrišku momentu, nes moterims nekyla tokių minčių - kas ištvers ilgiau. Tikriausiai vyrams dėl išsiskiriančio adrenalino prisigamina laimės ir džiaugsmo hormonų. Tačiau, mielieji, raskime varžyboms labiau tinkamą vietą. Pirtyje mes mokomės įsiklausyt į save, laiku atsivėsinti, laiku išeiti. Ir ne visada stiprus plakimas yra geriausias variantas. Kartais mes norime stiprių pojūčių (nes tokioje visuomenėje dabar gyvename) - stipraus masažo, stipraus vanojimo. Nes pojūčiai jau tiek atbuko, kad nebemokame priimti švelnumo. Kaip sakė mano masažo mokytoja, pats efektyviausias masažo būdas yra glostymas. Kaip taip gali būti? Vis dėlto gali. Švelnumas nuginkluoja viską, atveria vartus į žmogaus vidų. Nes tada mes veikiame jau ne vien fizinį kūną, bet ir kitus subtiliuosius kūnus. Mes užmezgam ryšį su žmogaus siela. Ir labai dažnai atsitinka taip, kad labiausiai daužymo ir karščio reikalaujančiam žmogui iš tiesų labai trūksta meilės ir švelnumo.

Pirmus kartus lankantis pirtyje žmonės daugiau akcentuoja išorinius dalykus - kokia pirtis, kokios vantos, kokios priemonės ir pan. Tai normalu ir natūralu, nes mūsų protas turi su tuo susipažinti. Kai žmogus pradeda į pirtį eiti dažniau, jis atranda pirties džiaugsmą. Pradeda labiau mėgautis tuo, kas vyksta. Ir pradeda ne tik imti, bet ir duoti, dalintis su kitais. Tokie žmonės dažniausiai nuolat eina į kokį nors pirties klubą, kurių aplink Kauną jau gal yra kokie 8 ar daugiau. Prižadu suskaičiuoti ir pasidalinti.

Pirties entuziastai, arba, kaip mes juokaujam, "pirties ligoniai", patys kažką pašveičia, pamasažuoja, pavanoja ir su dėkingumu priima tai iš kito žmogaus. Jie jau vertina pirtininko darbą ir gerai suvokia davimo prasmę. Dalyvavimas pirties klubuose yra didžiulė patirtis ir asmeninis tobulėjimas. Dažnai nutinka taip, kad žmogus, besilankydamas pirtyje permąsto savo gyvenimą, veiklą, užmezga naujas pažintis, netgi pakeičia darbą, o kartais ir atranda savo antrąją pusę.

Moterys taip pat turi savo mėgstamą pirtelę, kur nuolat lankosi. Smagu stebėti, kaip jos keičiasi, atsigauna, sužydi. Žinoma, tai ne vien pirties nuopelnas. Dažniausiai greta pirties yra dar daugybė praktikų, kurias sąmoningas žmogus naudoja darbui su savimi. Todėl pirtis yra puiki vieta derinti įvairias praktikas, siekti įvairių tikslų, o kartais tiesiog ramiai pasėdėti tyloje ir tuo pasimėgauti.

Taigi viskas vyksta savo laiku ir taip, kaip turi vykti. Aš esu dėkinga Dievui už pirtį, kurios dėka labai daug išmokau ir vis dar mokausi. Ji man atsiveria vis naujais suvokimais. Ir dabar jau tikrai žinau, kiek daug aš dar nežinau. Bet galiu pasakyti tik tiek: įsileiskite pirtį į savo gyvenimą ir atraskite jos teikiamas dovanas. Būkite sveikesni, būkite laimingesni, nesistenkite būti geresni nei esate ir daugiau skirkite laiko tam, kas teikia džiaugsmą.Sėkmės jums visiems. Jau buvau pamiršusi, kokį didelį džiaugsmą man teikia ... rašymas

Audra "Perkūnijos pirtis"

-------- Originali žinutė -------- 

Tarp žemės ir dangaus Yra tokia pirtis. Balta staltiesė, raudoni sodo obuoliai... Balta staltiesėlė, raudoni sodo jurginai... 

Labai patogūs *plautai*, kiek daug reiškia, kai gali ištiesti kojas. Ne visų *užpakaliai *sutelpa. Truputi įtampą kelia, kad ne visi patogiai įsitaisę, nes supranti, kaip tai svarbu.

 Pirties gaspadorius – Saulius. Visas dėmesys – ką daro ir sako Saulius.

 Ieva – lietuviškas migdolas, neįtikėtina! Labai malonus ir pažįstamas vingiorykštės kvapas.

 Pilamas vanduo ant galvos. Gaivina. Trūksta oro. Kiek ilgai…  Panika. Išsisuku nuo srovės. Įkvepiu oro. Susikaupiu. Vėl pilamas vanduo. Vėl trūksta oro. Pabaiga. Įkvepiu. Buvau pamiršusi, kaip bijau ir nepakenčiu vandens virš galvos.

 Informacija iš Sauliaus lūpų. Informacija priimtina, (ne)žemiška. Jokio skepticizmo iš mano pusės, nes jokio fanatizmo iš Sauliaus pusės. 

Nenoras kalbėti. Labai patinka ta būsena. Nejaučiu pareigos kalbėti. 

Minimalus rūpestis vaikais. 

Noras, kad vyras patirtu tokį pat atsipalaidavimą kaip aš.

 Ežeras. Pagarba vandeniui. Užsimerkiu, susispraudžiu nosį, greitai tūpteliu, kad galvą apsemtų, ir staigiai išneriu. Šluostausi vandenį nuo akių ir giliai kvėpuoju. Kūno ir proto gaiva. 

Sodai - dušelėm nutūpti. Pati nuskrido... Bet kūnas vikriai sureagavo, kai pajuto galimybę atsidurti ant masažo stalo. O ten – kosmosas! Nerandu nei šventų žodžių, nei žargono būsenai nusakyti. Leisk, Sauliau, ir nekalbėti... 

Maniau, nieks manęs nuo to stalo nenukrapštys... 

Bet dušelė grįžo į kūną. 

Abu moka sugyventi. 

Aš žinau kur bus galima rasti pagalbą, jei imtų nesusikalbėti. 

Aš ir vaikams sakau (rodau): „Žinokit, kad yra tokie dalykai (bažnyčia, pirtis, miškas), kur galima rasti dvasios stiprybės.

 Labai noriu, kad vyras atsipalaiduotų. 

Dar keletas momentų, palikę įspūdį: irklentė, savarankiški Sauliaus vaikai, M. Jonučio darbai, sena troba, laidai, nagingas uošvis, vienos maudynės ežere ir tamsoje, apšviestas tiltelis, pagulėjimas (būsena) ant* šezlongo*, mano pačios atsipalaidavimas (garbę priskiriu sodybos energetikai ir šeimininkui). 

Šiandienos planai: parsivežti iš uošvių namų (pamirštą) mums draugės padarytą ir padovanotą sodą; sesers Laimos paklausti, kas ją paskatino daryti korulius jaunystėje, ne gi mūsų babytė?

 Palandžiojau po internetą. Labiausiai patiko, kad sodą prilygina koriams, nes vaikystėje sesės darbus vadinome koruliais.

 Sauliau, man kalbėti ir rašyti labai sunku (nors esu plepė). 

Esu dėkinga už Tavo žodžius prieš išvykstant:" Aš žinau ką tu nori pasakyti“. 

Gerų dienų! 

Pagarbiai Lina

Vienas pircininkas iš Rudnios kaimo (Dzūkija) pasakoja kaip priima svečius pirtyje:

Mano pricukė maža, prie Ūlos, Rūdnios kaime.

Priimu dažniausiai baidarininkus. Tie paplaukia ir pas mane sustoja. Aš apsirengiu, kad būcu linksmiau - kareiviškas kelnes, velcinius, kailinius, kepurę ir storas pirštines. Kiti turi pircis, bet pas juos nestoja :)

I pircį imu tik mergikes, o bernams leidžiu žiūrėci jei nori. Imu tris. Jos būna, kad alaus ar dar stipresnio primaukusios, net svirduliuoja - tai net padedu išlipci iš baidarės.

Tadu suleidziu jas pasišildyc. Kai pašyla pircyje, ištepu medum. Tadu einam  laukan, duodu ramunėlių arbatos išgerci. Antru kartu, mergikes ištepu kavos ir grietinės (pačiu pigiausiu) cepalu. Pašucinu. Po cepalo oda kvepia  :) Tadu einam prie upės. Kasu upės dumblo, sumaišau su karšcu vandeniu ir pripjaunu su dalgiu žolės, nesvarbu ar dilgėlės - bet kokios... Mergikes guldau ant tos žolės ir trinu tuom dumblu pilnai kad būtų sveikos. Labai visi juokiasi. Tadu į upę nusiprausc. Po to jos dar išgeria alaus, šampano - negi uždrausi...juk linksma. Kitu kartu jau imu druską, gryną. Pašucinu mergikes ir ištrinu. Ir vėl į upę. Duodu po upės ramunėlių išgerci arbatos. Paskucinį kartu vantos. Periu visas iš karto. Smarkiai pašucinu. Tadu jos į upę ir nebegirtos :)

Visiems labai pacinka.

Užrašytojas Egidijus. 2016 10 01