Lietuviškos pirties bičiulių draugija
                                                               Pirtyje tiesa !

Senovės Airijos pirtys

Parengė LPBD bičiulis Edmundas Pranculis












Fotografijoje pavaizduota : akmeninė-žeminė  garinė pirtis prie istorinio Kavano (Cavan) kelio. XIX a.. Kūrenama durpėmis.

Keltai tikėjo, kad deivė Sulis saugo įėjimą, kuris randasi pirtyse ir karštuose šaltiniuose, į pomirtinį pasaulį.

Mažai apgyvendintuose Airijos rajonuose (Cavan, Cork, Kerry, Wicklow, Leitrim ir kt.), yra  išlikę archeologiniai  vandens ir garo paminklai (keltų deivės-gyduolės Sulis) - keltų akmeninės –žeminės pirtys, kurios matomai atsirado net 2500 metų prieš Kristų, analogiškai žeminėms indėnų pirtims Šiaurės Amerikoje. Tokios pirtys statėsi iš skalūno plokščių ir būdavo 1,75-2 m diametro. Išorėje apdėdavo velėna, vidų irgi išklodavo akmens plokštėmis, o viršuje palikdavo skylę dūmams išeiti. Viduj būdavo akmeniniai suolai ir akmenų grūstis. Įėjimą į pirtį darydavo labai žemą – apie 75 cm aukščio, kad išsaugoti šilumą. Dažniausiai tokią Airišką pirtį kūrendavo durpėmis ir kūrendavo labai ilgai: kol akmenys viduje pakankamai įšildavo. Po kūrenimo pašalindavo pelenus ir angliukus, o viršų uždengdavo plokščiu akmeniu. Viduje tilpdavo iki 4 žmonių. Karštas akmenines grindis ir suolus nuklodavo šiaudais, nendrėmis ar drėgnais dumbliais (taip pat kaip japonų akmeninėse pirtyse), ko pasekoje patalpa prisipildydavo garų su jūros aromatu. Akmens šlakstydavo vandeniu. Kultiniais tikslais akmenis apipildavo ir Airijoje augančių „magiškų grybų“ tinktūra, kas dažnai sutinkama daugelyje  pagoniškų kultinių praktikų kitose šalyse. Tikriausiai „seansai“ trukdavo 30-40 min..  Po to  apsiplaudavo artimiausiame garbiname šaltinyje, upelyje ar tvenkinyje. Ritualinės maudynės buvo dalis deivės Sulis (Minerva) garbinimo. Saulės deivė Sulis jungia Ugnies ir Vandens stichijas. Jai – vaisingumo ir gijimo globėjai – mesdavo monetas, ritualines figurėles,  lenteles su norais. Keltai, kaip ir romėnai, tikėjo, kas deivė Sulis saugo įėjimą į pomirtinį pasaulį, kuris randasi ritualinėse pirtyse ar karštuose šaltiniuose. Deivės Sulis garbinimo diena – vasario 1-2. Pasak senovės keltų, būtent vandens ir ugnies derinys gerai gydo sąnarių lygas. Airijos akmeninės garinės buvo naudojamos iki 1930-jų metų.

Su Airiškomis pagoniškomis apeigomis pagal vieną iš versijų glaudžiai susijusi anglų slengo termino „stew“ (troškinys, troškinti) kilmė -  dėl šio patiekalo panašumo  su  „lėtai verdančiais“ žmonių kūnais keltų pirtyse.