Lietuviškos pirties bičiulių draugija
                                                               Pirtyje tiesa !

Lietuviškos pirties istorija.

Lietuvių pirtis pirmą kartą paminėta ne kieno kitų, bet pačių   rusų, vadinamajame Ipatijaus, metraštyje, iš kurio sužinome, kad   Lietuvos kunigaikštis Treniota buvo nužudytas „einantis į mylnicą“ (dar vienas įrodymas, kad rusai neturėjo pirties, o lietuvišką pirtį vadino jiems suprantamu žodžiu – mylnica), t. y. pirtį.

  • Pirtis – XVI-XVII a. valstiečių „mažoji bažnyčia“. Prof. dr. Rimantas BALSYS  Skaityti daugiau:  

   Pirtis taip pat laikytina ne tik ūkinės, higieninės paskirties statiniu, bet ir mažąja XV-XVII a. valstiečio „bažnyčia“, t. y. vieta, kurioje buvo atliekami dievams, mirusiems protėviams pagerbti skirti ir kitokie ritualai.

  • Tradicinių kaimo pirčių statybos pokyčiai XX amžiuje. Prof. dr. Rimantas BALSYS.   Skaityti daugiau: 

XX amžius yra dinamiškas ir negailestingas tradicinėms kultūroms, daugeliu atvejų užbaigiantis jas ir ligi galo atveriantis duris naujovėms. Tradicinės pirtys ligi šiol neišnyko, tačiau jų pokyčiai pastebimi, ypač kai prakalba XIV-XX a. laikotarpio pirčių pastatų palyginimai.

Kaip buvau žadėjusi trečiojo šios tematikos straipsnio pabaigoje, darbų apie mūsų tradicinius gero palinkėjimus ciklą baigiu kiek intriguojančia pirties tema.

Šiuo straipsniu siekiama skaitytojus supažindinti su specifiniu, archeologinių tyrimų praktikoje neretai sutinkamu objektu - akmenų krosnimis.

  • Aridas Pabedinskas.  SVARBIAUSIAS ŽMOGUS LIETUVIŠKOJE PIRTYJE YRA PIRTININKAS. Skaitykite daugiau:

     Malonu pastebėti, kad paskutiniais metais suaktyvėjo domėjimasis tradicine lietuviška pirtimi. Lietuvoje daugėja žmonių, kurie bent kartą per savaitę lankosi pirtyje. Tai tampa malonia tradicija,  žmonės renkasi pirtį kaip savotišką laisvalaikio praleidimo vietą, kurioje bendrauja su draugais ir tuo pačiu rūpinasi savo sveikata.