Lietuviškos pirties bičiulių draugija
                                                               Pirtyje tiesa !

Lietuviškų garinių pirčių senovė.

A.Vincentas Sakas    http://www.baltai.lt

Pirtis. Miniatiūra iš 17 am. rankraščio. Maskvos istorija, t.1

Po Mindaugo mirties 1263 m. Treniota užėmė Lietuvos sostą ir  gyveno, kaip manoma, Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare. Lietuvą jis  valdė tik iki 1265 m., t. y. apie dvejus metus, todėl galima prielaida,  kad toji pirtis galėjo būti statyta dar Mindaugo valdymo laikais  (1236-1263). Pirtis buvo atskirame pastate ar atskiras trobesys, nes iš  gyvenamojo namo   (rūmų)   reikėjo   eiti   į   ją   per  sodybą.

P. Dusburgietis „Prūsų žemės kronikoje“, aprašydamas 1190-1326 m.   kryžiuočių veržimąsi j Rytų Pabaltijo žemes, paliudija apie vieno   Sūduvos kaimo nuteriojimą ir dešimties pirtyje besimaudančių vyrų   išžudymą. Kaimu (vila) buvo vadinama vietovė su žmonėmis,   priklausiusiais feodalo (vitingo) tėvonijai (alodui). Nužudytų vyrų   skaičius rodo, kad pirtis buvo nemaža ir tikriausiai priklausė ne vienai   šeimai, o kelioms arba ir visam kaimui. Tas jau leidžia kalbėti apie   specializuotą valstiečių gyvenvietės trobesį.

Jarmolino, Sofijos ir Prisikėlimo vienuolynų metraščiuose rašoma, kad  Lietuvos kunigaikštis Algirdas XIV a. pirmojoje pusėje pėrėsi Vilniaus  pilies pirty su vienu stačiatikiu, vėliau paskelbtu kankiniu ir  šventuoju. Metraščiai rašyti XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje, t. y.  praėjus daugiau   kaip   šimtui   metų   nuo   įvykio.   Tegul tai būtų  ir metraštininkų išsigalvojimas, bet pats faktas liudija, jog XV-XV| d.  vienuoliai neabejojo, jog XIV a. Algirdo dvare buvo pirtis. Apie  Lietuvos kunigaikščių dvarų pirtis XIV a. ir XV a. yra ir daugiau  šaltinių. 1384 m. Jogaila, dar nebūdamas Lenkijos karaliumi, priėmė  Vilnių atsiųstą lenkų pasiuntinį Zavišą iš Olesnicų ir drauge su juo  nuėjo į pirtį išsimaudyti. Švitrigaila, būdamas pas kryžiuočių ordino  vyresniuosius, 1402-1403 m. eidavo į Marienburgo pirtį. Būdamas Rygoje  1431 m., jis išsirūpino popiežiaus leidimą maudytis pirtyje net  sekmadieniais, kas bažnyčios buvo griežtai draudžiama. Iš to galima  manyti, kad, gyvendamas Lietuvoje, jis dvare tikrai turėjo pirtį.  Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, kaip   liudija  šaltiniai, eidavo į pirtį beveik kasdien. Beje, Vytautas   niekada negerdavo degtinės, midaus, alaus, bet tik gėlą vandenį.

T. Narbutas, remdamasis senaisiais istoriniais šaltiniais, XIX a.  pirmojoje pusėje rašė, kad senovėje turtingieji lietuviai mėgo šiltose  pirtyse maudytis, kartais net kelis sykius per dieną; ponų namuose buvę  maži pastatėliai, vadinami pirtelėmis, kuriuose vanduo buvęs šildomas  ant akmenų. Neturtingieji, t. y. valstiečiai, statėsi „požeminius  rūsius“ su akmenų krosnimis.

Apie pirčių buvimą XIII-XV a. galima spręsti pagal anuometinius   papročius, kuriuos P. Dusburgietis aprašė XIV a. pradžioje. Jo surinkta medžiaga neabejotinai yra iš XIII amžiaus, čia aptinkame teiginį, kad   kai kurie prūsai pirtyse maudydavosi kasdieną. Anot jo, prūsai pirtyse   maudėsi „iš pagarbos savo dievams“. Tas XX a. etnografams davė pamatą   manyti, kad XIII a. pirties papročiai, kaip, pavyzdžiui, dovanų nešimas,   turėjo ir religinį pobūdį. Pirties papročius „sureliginti“ būtų   neatsargu, nes platesni jų tyrinėjimai neleidžia jų priskirti grynai   religinės sąmonės sričiai. Tačiau dėl XIII a. pirčių papročių   sakrališkumo netenka abejoti. Kai ką galime spręsti pagal XVII a. M.   Pretorijaus žinias apie jaunamartės, gimdyvės vedimą į pirtį su   apeigomis ir aukojimais, mirusio plovimą ir alumi užgėrimą pirtyje. Yra pagrindo manyti, kad tie papročiai jau XIII -XV a. buvo žinomi nuo senų   senovės.

Apžvelgiamajame laikotarpyje pirtys buvo paplitusios ir gretimose  tautose. Seniausias žinias apie latvių pirtis pateikia Henrikas Latvis  Livonijos kronikoje, rašytoje 1225-1226 m. Joje rašoma apie latvių  kunigaikštį Tarivaldį, kuris 1215 m., Rytų Pabaltijyje jau įsikūrus  Livonijos ordinui, slapstėsi miškuose. Latvių etnografas S. Cimermanis  aiškina, kad Latgalos kunigaikštis Tarivaldis buvo paimtas j nelaisvę  „Trikotoje prie pirties“, kas rodytų, jog sodyboje   buvo   atskiras    pirties   pastatas.

S. Daukantas, remdamasis Livonijos kronika, vaizdžiai pasakoja, kaip  1245 m. du Falkenavo dominikonų vienuolyno vienuoliai vyko j Romą pas  popiežių skųstis dėl blogo maitinimo ir nepakeliamų pirties procedūrų.  Popiežius padėčiai ištirti pasiuntė į Falkenavą du vienuolius iš  Valakijos. Latviai juos pavaišinę ir šeštadienį nusivedę j pirtį, kur  taip karštai išpėrę, kad  šie   net  pačiam   popiežiui   pasiskundę.

Pirtys XII a. pabaigoje buvo statomos dabartinės Latvijos šiaurinėje  dalyje gyvenusių lyvių sodybose. Livonijos kronikoje rašoma, kad  Ikškilės lyviai 1196 m. naikindavę jiems primestą krikščionišką krikštą,  išsimaudydami pirtyje ir po to persipildami Dauguvos upės vandeniu.  Eiliuotoji kronika mini 1223 m. buvusią pirtį Estijoje. Šios žinios  rodo, kad tada šiauriniai    lietuvių ir latvių kaimynai  taip  pat  turėjo pirtis.

Žinių apie Lietuvos pirtis feodalizmo laikotarpiu pateikia senieji  rašytiniai šaltiniai. Juose pirties pastatas neaprašomas, ir ligi XVI a.  vidurio apie jo architektūrą bei įrengimus mažai ką žinome. Apie tai  galime spręsti tik retrospektyviškai, pasinaudodami XVI-XVII a.  archyvinių šaltinių duomenimis ir amžininkų paliudijimais. Tačiau  XIII-XV a. istoriniai šaltiniai duoda pamatą kalbėti apie pirties  pastato buvimą to meto valstiečių ir feodalų bei kunigaikščių sodybose.

Lietuviškose garinėse pirtyse ir gimdydavo, ir žudydavo

Aišku, rusų kunigaikščiai, lankydamiesi Lietuvoje naudojosi garinėmis  pirtimis, kurios Lietuvoje buvo labai populiarios ir mėgiamos. Nėra  išlikę rašytinių duomenų, kaip naudojosi pirtimis Rusijoje gyvenę  Algirdaičiai, Daumantas, valdęs Pskovą, Lietuvos vietininkai, valdę  daugelį Rusijos miestų, lietuvių karinės įgulos Lietuvos Didžiosios  kunigaikštystės slaviškosios dalies pilyse. Reikia manyti, kad Rusijoje,  Ukrainoje ir Baltarusijoje statydami didžiules iki mūsų dienų dar  tebestovinčias pilis, pirčių savo reikmėm jie tikrai buvo surentę, nes  anuo metu pirtyse ne tik maudydavosi, bet ir gimdydavo,  – gimdyti  namuose, troboje nebūdavo leidžiama.

Slavams toks maudymasis ir pėrimasis pirtyse buvo iš vis  nesuprantamas. Prisiminkite, kaip lenkams buvo nesuvokiamas, netgi  virtęs pasityčiojimu karaliaus Jogailos įprotis ir pomėgis vanotis  pirtyje. Beje, atkreipkite dėmesį į dar vienus įdomius istorinius  faktus: vaidai, nepageidaujamų žmonių ir konkurentų žudynės būdavo  vykdomos ten, kur žmonės būdavo mažiausiai atsargūs, atsipalaidavę,  aptingę. Slavuose ir germanuose žudynės būdavo rengiamos puotų metu, o  lietuviai sąskaitas suvedinėdavo pirtyse. Metraščiai mini, kad eidamas į  pirtį buvo nužudytas Lietuvos Didysis kunigaikštis Treniota, grįždamas  iš pirties nužudytas Traidenis. Kęstučio dukra Danutė, ištekėjusi už  Mazovijos kunigaikščio Jonušo liepė jai pastatyti pirtį, kurioje vėliau  buvo išpraustas iš kryžiuočių nelaisvės Marienburgo kalėjimo pabėgęs  Lietuvos Didysis kunigaikštis Kęstutis.

Pirtyse pagonys lietuviai atlikdavo įvairias apeigas deivei Laimai,  gydydavosi, gimdydavo vaikus. Vėlesniais laikais valstiečiai pirtyse  mindavo linus, rūkydavo mėsą, džiovindavo odas.

Lietuvos pirtys anksčiausiai minimos XIII-XIV a. Kryžiuočių ir  Livonijos ordinų kronikose, rusų metraščiuose, vėliau XV-XVII a. dvarų  inventoriuose. 1536 metais Vilniaus miestas turėjo karaliaus privilegiją  statytis viešas pirtis. Jau XVI amžiuje vien Vilniuje buvo  inventorizuota per 60 visuomeninio naudojimo pirčių ir neskaičiuota  galybė privačių pirčių. Tuo tarpu Rusijoje pirmoji mokama pirtis buvo  pastatyta Maskvoje tik po dviejų šimtų metų, t.y. XVIII  amžiuje.

Lietuvoje kaimuose nuo senų senovės pirtį turėjo beveik kiekviena  arba kas antra šeima. Tiesa, po rusų okupacijos ir 1708-1711 metų maro,  kai Lietuvoje išmirė daugiau nei trečdalis gyventojų, pirčių ypač  Žemaitijoje ir Sūduviuose (Suvalkijoj) ženkliai sumažėjo. Prie jų  naikinimo ypač prisidėjo rusų okupacinė kariuomenė. „Čia buvo dvaras,  kur gyveno paseniūnis. Jį sudegino ganydami arklius, išdykaudami Maskvos  kareiviai, o kitus trobesius maskoliai išardę sukūreno“ Tokį pat nykų  vaizdą matome iš pranešimų ir kitose Lietuvos srityse: didžiausi plotai  pavirtę dykuma, daugybe dvarų ir kaimų sulyginti su žeme, laukai apžėlę  mišku, galvijai išplėšti kareivių, gyventojai išmirę nuo ligų ir bado,  daugybė išbėgioję nuo plėšikaujančių būrių į užsienį arba įstoję į  kariuomenę, daugelis išvaryti į tolimus Rusijos kraštus“.