Romos termos
Parengė LPBD bičiulis Edmundas Pranculis
Į Romos Imperiją pirtys atkeliavo iš Graikijos. Visuose didžiuosiuose miestuose atsirado visuomeninės pirtys (termos), kurios tapo bendravimo ir kultūros centrais Romos kasdieniame gyvenime. Šiuolaikine prasme Romos termos atitinka ekvivalentą bibliotekos, meno galerijos, prekybos centro, restorano, treniruoklių salės, spa-salono ir pirties viename. Užrašai ant Romos termų skelbė:"Pirtis, meilė ir džiaugsmas - iki senatvės kartu".
Romai užkariaujant naujas žemes, termos atsirado Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir Anglijoje. Krime Ai-Todor iškyšulyje yra išlikę Romos termų griuvėsiai. Šiandien labiausiai žinomos rekonstruotos Romos termos Anglijos miestelyje Bath, Semerseto grafystėje. Antras Romos termų įkvėpimo šaltinis – akmeninės keltų šventyklos, statytos deivės Sulis, kurią romėnai lygindavo su Minerva, garbei ant karštų šaltinių.
 |
Pompėja: kairėje virš pečiaus katilas privačioms vonioms ir pirtims. Dešinėje ant paaukštinimo – bakas šaltam vandeniui. Dešinėje pavaizduotas mažųjų Romos termų planas: E-kiemas, G-apoditerijus, patalpa su kambarėliais ar lentynomis, kur lankytojai nusirengdavo ir laikydavo drabužius ir kitus daiktus kol maudydavosi, H ir I - frigadarijus su šalto vandens baseinais, J – tepidarijas, termos salė su šilto vandens baseinu, K ir M – kaldarijus, karšto vandens maudykla, L – sausas kaldarijus. Pakuros ir pagalbinės patalpos buvo įsikūrę rūsiuose. |
Romėnų terminių pirčių šildymo sistemą - Hipokaustas (lot. hypocaustum) Senovinė pirčių bei gyvenamųjų patalpų šildymo sistema; krosnis būdavo statoma po pastatu, o šiluma tiekiama sienose ir grindyse išvedžiotais vamzdžiais ar kanalais; kai kada krosnis būdavo šalia šildomos patalpos, o šiltas oras pučiamas pro sienos kiaurymes Virš parodyta grandyklė valyti odai - strigilis.
Romėnų pirtis sudarydavo kompleksas, sudarytas iš kelių pastatų ir sudarytų iš kelių patalpų: foje, kur vergai laukdavo šeimininkų, rūbinės – apoditerijaus, iš kurio patenkama į kambarį su baseinu atvėsimui, apsiprausimui ir atskiru baseinu plaukiojimui- frigadarijaus. Toliau sekdavo šiltas kambarys – tepidarijas, kur oro temperatūra pasiekdavo 35-37 laipsnius. Jame lankytojai palaipsniui platindavosi prie šilumos ir ruošdavosi pereiti į koldarijų, kur temperatūra siekdavo apie 45 laipsnius. Tepidarijuje lankytojas praleisdavo 30-40 minučių, o kaldarijuje 12-18.
Pagrindinis šildymo šaltinis, senovės Romos ir Graikijos pirtyse buvo hipokaustas [ hipo... + gr. kaustos — įkaitintas, prikūrentas].
Hipokaustas po grindimis – vila Vje-la-Romen (Prancūzija)
Romėnų architektas Vitruvijus (1-ojo amžiaus) savo traktate "Dešimt knygų apie architektūrą" hipokausto išradimą priskiria Romos inžinieriui Serigijui Orata, tačiau dėl hipokaustas buvo žinomas ir anksčiau (Olimpijos pirtys) Graikijoje ir kitose šalyse (Azija, Šiaurės Afrika).
Hipokaustą sudaro krosnis, esanti žemiau šildomų patalpų grindų, dvisluoksnių grindų ant akmeninių kolonų po šildomomis patalpomis ir keramikinių vamzdžių sienose, pro kuriuos pašalinamos degimo dujos. Krosnis dažniausiai stovėdavo arčiausiai karščiausių termų patalpų – lakonikumo ir kaldarijaus. Erdvės po grindimis palaipsniui mažėdavo tolstant nuo krosnies – apytiksliai nuo 1 m iki 70 cm. Tai leisdavo padidinti auštančių degimo dujų srauto greitį atokiose patalpose .Patalpų šildymo temperatūra papildomai reguliuodavosi
 | i grindų storiu. Hipokaustas kūrendavosi malkomis, žabais, o Azijoje kiziaku (sausu mėšlu). Periodiškai hipokaustą valydavo nuo suodžių ir pelenų. Analogiškos šildymo sistemos žinomos ir iki šiol tradicinėje Korėjos architektūroje “ondol”. ermose taip pat būdavo atskiros vonios moterims. Termose buvo įrengiama gera ventiliacija: į kiekvieną kambarį atskiru ventiliaciniu vamzdžiu pasiduodavo šviežias oras ir atskiru kanalu pašalindavo drėgną orą. |
Šildymo sistemos tradicinėje Korėjos architektūroje “ondol” |
Romos kultūroje buvo laikoma būtina lankyti pirtį kiekvieną dieną. Romėnai pirtyse naudodavo strigiles – gremžtukus, skirtus nuvalyti nuo odos nešvarumus. Prausimuisi taip pat naudojo pupų miltus, purvą nuo kūno šalindavo pemza, kreida, svogūnų pelenais, o nupraustą kūną įtrindavo kvepiančiais aliejais. Senovės romėnai mokėjo įvairių aromatingų esencijų ir antpilų paruošimo būdų.
Turtinguose namuose statydavo termas miniatiūroje su visomis tradicinėmis patalpomis. IV amžiuje vien tik Romoje buvo 11 didelių ir virš 900 visuomeninių pirčių. Didžiausios termos, kurios išlikusiais fragmentais galima pasigrožėti šiandien, laikoma Diokletiano termos. Jos buvo statomos nuo 298 iki 306 m.. Šis milžiniškas statinys buvo statomas Romos imperatoriaus Maksimilijono įsakymu, bet užbaigtos valdant imperatoriui Diokletianui. Jos pastatytos senovės šventovės vietoje ir vėliau jos vėl virto šventove. Jos užėmė daugiau nei 13 hektarų plotą, plaukimo baseinas 3600 m2, vien marmurinių suolų lankytojams buvo virš 1600. Jose galėdavo vienu metų maudytis iki 3200 lankytojų. Lankytojai galėdavo praustis atskiruose kambariuose, užsiimti gimnastika, žaisti kamuoliu. Termose buvo didelė biblioteka, pusapvalė sale eksedra buvo naudojama kaip skaitykla ar lekcijoms.
Antros pagal dydį buvo imperatoriaus Karakalos termos pastatytos 212-216 metais. Jos griuvėsiuose dabar koncertuoja Romos opera. Diokletioano termos tokios didelės, kad viename iš sferisteriumų (apvalios patalpos žaidimui su kamuoliu) tilpo San-Bernardo ale Terme Diocleziano bažnyčia, pastatyta 1593-1600 metais. Michalangelo Buanarotti biografijoje rašoma : “ …jis popiežiaus Pijaus IV prašymu suprojektavo naują bažnyčią Santa Maria degli Angeli Diokletiano termose, pritaikant jas krikščioniškai bažnyčiai. Jo šviesybė ir visi prelatai, bei dvariškiai buvo nustebinti, kaip racionaliai ir protingai panaudotas minėtų termų skeletas; jie pamatė kad gavosi nuostabi šventovė, viršijanti visų architektų sugebėjimus ir pelnė garbę ir begalinę šlovę…”.
Po Romos Imperijos kritimo Romėniškų pirčių populiarumas pradėjo mažėti . Romos termų saulėlydis atėjo po to kai barbarai gotai sugriovė Romos vandentiekio sistemą 537 metais. Tačiau romėnų pirties kultūra toliau gyvavo Bizantijoje, o dar vėliau vėl Europoje kaip romėnų-airių pirtys ir pirčių rūmai.
Istorinė Romos pirčių rekonstrukcija (Veizenburg, Vokietija)
Romėnai pirtyse naudodavo strigiles – gremžtukus, skirtus nuvalyti nuo odos nešvarumus. Prausimuisi taip pat naudojo pupų miltus, purvą nuo kūno šalindavo pemza, kreida, svogūnų pelenais, o nupraustą kūną įtrindavo kvepiančiais aliejais. Senovės romėnai mokėjo įvairių aromatingų esencijų ir antpilų paruošimo būdų.