Tebūnie TAIP !
 

Stasio Daunio straipsniai.

2011 sausio 16 d. eidamas 89-tuosius metus mirė etnografas, muziejininkas, vienas iš Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse įkūrėjų senųjų lietuviškosios pirties papročių tyrinėtojas, poetas Stasys Daunys.

Stasys Daunys buvo vienas iš senosios disidentų muziejininkų kartos atstovų, kruopščiai rinkęs ir tyrinėjęs mūsų senųjų lietuviškų papročių liekanas, fiksavęs nykstantį medžiaginį ir dvasinį Lietuvos kultūrinį palikimą.

2003 m. buvo išleista jo knyga skirta pirties papročiams –„Pirtis kaimo kultūroje“. Čia pateiksime staripsnius iš šios jo knygos.

1690 m. Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Teodoras Lepneris (1633-1691), trumpai aprašydamas lietuvių maudymosi pastatą, šalia vokiško pavadinimo paminėjo ir lietuvišką – „pirtis’ (Ihre Badstuben, so Pirtis…“). Jis bene bus pirmasis, bandęs aiškinti žodžio „pirtis“ etimologiją.

Lietuvių, kaip ir latvių, kaimo sodyboms būdingas atskiras pėrimosi bei prausimosi trobesys - pirtis (lat. pirts). Paprastai jis buvo statomas sodybose atokiau kitų trobesių arba už sodybos: prie vandenų, miškelių, ant plyno lauko. Su sodyba bei gyvenamuoju namu pirtį jungė takas, paprastai vadinamas pirties taku. Kaip pirtis, taip ir pirties takas atsispindi tradicinėje pasaulėžiūroje bei papročiuose.

Šiame straipsnyje į sodybą pažvelgsiu vienu požiūriu, t.y. kaip į pirminio transcendentinio Pasaulio modelį. Žodį „sodyba“ galima būtų sąlygiškai pakeisti „dainų dvareliu“. Folkloro šaltiniai sodybų beveik nemini - čia kalbama tik apie dvarelius ar dvarus. Sodybos ir dvarai - žodžiai, įgavę tą pačią reikšmę, nors jų abiejų istorija skiriasi. Žodis „dvaras“, į lietuvių kalbą atėjęs iš senojo indoeuropiečių kultūros klodo, feodalizmo laikais nusakė feodalo sodybą bei ūkinį vienetą, o senosiose liaudies dainose - valstiečio kiemą, sodybą.

Gvildenant tradicinę lietuvių mąstyseną, aptinkamos išganingo darbo bei išganymo sampratos, kurios skirtinos senajai baltų religinei kultūrai („Tikras išganingas dūmojimas“. M.Mažvydas; „Išganingi ketinimai neįvyko“. M. Valančius ir t.t.).
Senovės žmogus, praktikuojantis monoteistinio panteizmo religiją, dar neturėjo aiškaus personifikuoto dievo įvaizdžio, dievo, kuris galėtų „kentėti dėl jo“ .

Visais laikais moteriai grėsė, tiksliau, buvo galimi pavojai tapti vyro seksualinės agresijos auka, todėl ji visada turėjo ieškoti būdų kaip išvengti tokių išpuolių, kaip apsisaugoti. Besidomint tuo klausimu, ėmė aiškėti, kad yra buvusios ne tik fizinės, amazoniškos, bet ir paprotinės, psichologinės bei tikybinės galimybės tai padaryti.


 
 
 
 
Parašykite
Paskambinkite
Apie