Tebūnie TAIP !
 

Pirties dienos Latvijoje 2012-08-02

I diena

Kadangi, apie kelionę į Latviją mažai buvo rašyta, daugiau buvo pasidžiaugta mūsų pelnytais prizais ir titulais, noriu užpildyti šią spragą.

Mano ekipažas iš pradžių atrodęs labai solidžiai (Saulius D.- čempionas, teisėjas, tiesiog gražuolis, Ramūnas – pirties orakulas, filosofas ir tiesiog pirties guru, Gediminas – pirties mokichanas, šamanas ir t.t.) subyrėjo, kaip prastai sukrauta krūsnis. Likę dviese su Gediminu, svarstėm galimybę rinkti pakelėse tranzuojančias moteris ir tokiu būdu sutrumpinti kelią iki Siguldos. Bet netikėtai į mūsų bolido saloną įsiveržė iš Ignalinos miškų ištrūkusi Nijolė, kurios "lapiška"(nuo žodžio "lapė") šukuosena žvitriai šmėkščiojo galinio vaizdo veidrodėlyje ir mums kėlė nuotaiką. Nijolė negalėjo mėgautis visa galine sėdyne viena – ten jai kompaniją palaikė mūsų draugijos "baibokai" – statulėlė, tapusi mūsų Draugijos relikvija. Užduotis buvo ją nuvežti sveiką ir atiduoti Egidijui.

Tokioj šaunioj kompanijoj net nepajutome, kaip pralėkėm rūkuose skendinčią Aukštaitiją ir įšokome į saulėtąją Latviją. Ši mus pasitiko taisomais keliais – supraskim, latviai įsisavina eurosąjūzo lėšas. Latviams gal ir džiugu, kad keliai bus geresni, bet mus tai labai erzino. Gediminas išlipdavo iš automobilio ir bandydavo savo erelio žvilgsniu įžiūrėti eilės galą… Taigi, po 4,5 val pagaliau pasiekėme kelionės tikslą (gerai, kad Saulius nevažiavo su mumis, nes būtu turnyras likęs be vieno teisėjo).

Viskas "labi" (gerai (lat.)). Prie įvažiavimo sėdinčiai moteriškei pasakėme "my litovcy" ir pasiruošėme jau okupuoti Bruveri sodybos teritoriją, bet buvome sustabdyti ir Zieduonio  priremti prie sienos, buvome priversti susimokėti po 15 latų… už ką? Pasirodo už čempionato stebėjimą… Tai buvo, ko gero, vienintelis deguto šaukštas, bet jis gerokai pakartino medaus bačką, nes kai kurie buvom tik tiek išviso išsikeitę. Nurijom tą latvišką piliulę ir nuskubėjom stebėti turnyro. Už tokius pinigus tikėjomės patogių krėslų stebėjimo zonoje, žavių padavėjų nešiojančių gaivius gėrimus ir paslaugiai masažuojančių pečius, bet ten teko sėdėti ant pasitiesto kilimėlio, arba neapdairiems latviams atsikėlus nuo kėdžių, užimti jas ir sugrįžusiems braliukams ištarškinti gerai išmoktą frazę – "zad podnial – mesto poterial". Jie nuleidę nosis traukdavosi į šalį – mat labai pas juos gerbiami svečiai yra:)

Turnyras vyko saviems, nes žmonių kiekis iš tikro buvo labai menkas. Gaila, kad nedalyvavo kitų mokyklų atstovai, tai būtų pridavę turnyrui daugiau solidumo. Jau pirmą dieną Lietuvos atstovų pasirodymai kalbėjo patys už save – čia atvažiavo vieni geriausi vanojimo meistrai iš Nemuno šalies.

Kol vanotojai vanojo, teisėjai teisė, modeliai mėgavosi išskirtiniu dėmesiu, žiūrovų tribūnoje irgi virė savas gyvenimas – kas anekdotus pasakojo, kas masažus darė, kas snaudė, arba tiesiog aptarinėjo paskutines sporto naujienas. Nors visi viena akimi stebėjo veiksmą už stiklo.

Pietų metu nuklydus iki "lietuviškos" stovyklos, sutikome keletą "nelegalų – laimingųjų", kurie kažkokiu mistiniu būdu prasmuko nesumokėję tų 15 latų. Mes jiems guodėmės, kad mus apiplėšė, kartu, išdidžiai rodėme apyrankes, kurios leido stebėti turnyrą gyvai.
Piniginė istorija dar nesibaigė, nes vakare vykusio vakarėlio durys atsivėrė tik tiems kas susimokėjo po 10 latų. Nusprendę, kad tiek neišgersime, surengėme savo alternatyvų PARTY – nemokamai:) Skambėjo lietuviška muzika, šokėjos lipo ant stalų, bet griežtas Egidijaus balsas paskutinius "giedorius" nuvijo į miego vietas. Konec pirmai dienai.

Antroji diena prasidėjo vėsiu rytu, bet šiltu vandeniu tvenkiny. Maloniai stebino latvių moterys, pasiūliusios lėkštę košės, kavos ir masažą čia pat ant stalo. Nejučia pradedi galvoti apie emigraciją…

Iš vakaro žinojom, kad visi mūsiškiai finale. Visi paslaugiai trynėmės apie mūsų meistrus, meiliai siūlydamiesi kuo nors būti naudingi – kartu, slapčia tikėjomės, kad kuriam nors laimėjus, kažkiek trupinių nuo čempioniško stalo gali nukristi ir tau. Aš gavau Audros užduotį surasti ąžuolo šakelių jos vanojamo "karaliaus" karūnai. Pasišokinėdamas nulėkiau į mišką, bet buvau pastatytas į vietą, nes pėsčiomis nuėjus iki Siguldos neradau ąžuolo, jei buvo ąžuolas – tikras ąžuolyščia – kokių 300 metų ir iki dangaus…
Parėjau pabrukęs uodegą ir karūną teko kurti iš senos vantos…

Prasidėjo finalinės kovos. Žiūrovai prasikrapštę akis jau atidžiau stebėjo kas vyksta stiklo pirtyje. O pirtyje visi meistrai ėjo "va bank". Kai Ernesta užsilipo ant plauto ir keliais prispaudusi savo "modelį" jį išvanojo taip, kad ne vienas aiktelėjo, nejučia pagalvojau – štai ji Čempionė. Visą kitą jūs jau žinote.

Šiame turnyre sužinojau naują žodį "valikas" – tai iš bet ko padarytas padargas, kurį visi pirtininkai kišo savo modeliams po kojomis. Pasakysiu tiesą – aš tokio daikto nenaudoju. Tas mistinis "valikas" daug kam gadino gyvenimą – žiūrėk, jau pamiršo pakišti po kojytėmis ir jau palinksta teisėjų galvos prie protokolų – suprask, užsidirbo minusą:) Po turnyro pasiūliau kitais metais suorganizuoti "valiko" mėtymo į tolį varžybas… kas labiausiai nukentėjo nuo jo- tas toliausiai jį gali ir nusviesti. Pradėkit treniruotis.

Taigi rezultatai buvo aiškūs. Šurmulyje galėjai išgirsti priekaištus ir sveikinimus. Galvoje gimė idėja, kurios vejamas nulėkiau iki mūsų namelio, išgirdau kaimynystėje gyvenusių pirtininkų iš Piterio pokalbį – tai gal nebuvo pokalbis, bet Dmitrijaus monologas – jis taip davė velnių saviškiams, kad šie nesugeba išvengti klaidų, kad net ausys linko… vienas iš jų patraukė į girią. Pagalvojau, gal kartis… bet viskas baigėsi gerai.

Apdovanojimo ceremonija vyko labai pakiliai, prieš tai vyko smagus latvių pasirodymas su muzika. Smagu buvo žiūrėti į siautulį įsitraukusį Zieduonį, kuris paprastai būna rimtas ir ramus.

Iš neturėjimo ką veikti, išradau mechaninę vantą – kadagio vantelę įtvirtinau į el. suktuvą ir štai jums pakaitalas pavargusioms pirtininko rankoms. Dabar vyksta derybos su Bosh kompanija dėl galimybės gaminti tokius prietaisus. Pagaliau prasigyvensiu…
Lietuviškai nuskambėjo apdovanojimų finalas, kai suskambo "3 milionai" ir visi buvo įtraukti į smagų ratelį. O jau kaip gražiai atrodė Ernesta, vilkėjusi tautinį rūbą, mūsų vėliavos fone… niam niam niam. Gailėkitės, kurie nematėt.

Vakare pakėlėm šampano taures už mūsiškių pergales. Vaikščiojau po stovyklą išdidžiai iškėlęs trispalvę ir pirmai progai pasitaikius ja pamojuodavau kokiam latviui ar rusui po nosim ir paklausdavau "kto pobedil?" Jie mandagiai atsakydavo kas priklauso ir toliau kulniuodavo savo latviškais – rusiškais keliais.

Toks tas buvo vanojimo turnyras (aš jo nevadinu čempionatu).

Per naktį vienų kolegų nebeliko, bet atsirado kiti. O apie tai kitą kartą, jeigu bus noro, laiko ir jėgų tiek tarškinti klavišais.
O dabar einu valgyti čirvinių blynų, kurių prikepė mano draugo mama teta Aldona. Visiems linkėjimai iš Jurbarko – pelyno vantų sostinės.

Visiems geros dienos ir mes nugalėsim, ar ne?

II diena

Po zajavkam telezritelej…
Kažkada reikia tesėti pažadus, nors į dviprasmišką kvietimą už antrą seriją pakratyti kišenes atsiliepė tik Nijolė, pažadėjusi atsiskaityti natūra – klevo vantomis. Mes  jamam klevo vantas. 

Taigi, išaušo latviškas, jau antras rytas – rugpjūčio 2-oji, ketvirtadienis.

Rytas buvo pakankamai vėsus, bet tai nesulaikė kelių narsuolių pūkštelti į tvenkinuką. Vandeniukas pasirodo šiltesnis už orą, todėl plikšiai plaukioja ilgai, mėgaudamiesi temperatūrų skirtumu ir ankstyvų, užsimiegojusiomis akimis, žiūrovų susižavėjimo šūksniais – kaip galima tokį vėsų rytą dar lysti vandenin?

Per naktį įvyko didžiuliai pokyčiai – vienas renginys pakeitė kitą. Pirmasis (vanojimo turnyras) buvo šefuojamas Zieduonio, kitas – latviškas pirties dienos variantas yra Sandros kūdikis. Vieni dj‘ėjai išvažiavo, kiti atvažiavo, pasirodė keletas pažįstamų veidų. Vlastj meniajetsa… tik alus Latvijoj pasiutusiai pastoviomis kainomis – 1.50 lato. Nori nenori prisimeni kareivio Šveiko posakį – Vyriausybė, kuri didina alaus kainas, ilgai neišsilaiko – pagyvensim, pamatysim.

Pirties šventę rengti latviai nenaujokai, tik ji pas juos už pinigus, gal todėl, nors, sako, reklamos šiemet nepagailėjo, žmonių ne per daugiausiai. Prisidėjo ir tai, kad viskas vyksta darbo dieną.

Kad lietuviai mylimi – mes tai pajuntame – mums paskiriamas centrinis pastatas su pačia baisiausia pirtimi…

Kaip Lietuvos veidas, namo terasoje pastatomas Antanas su savo magiškomis lazdelėmis. Iškabinama Draugijos vėliava ir Antano marškinėliai – dėl kurių jau kaunasi keli Latvijos muziejai, norintys juos eksponuoti savo salėse, kaip garsiausio Lietuvos barškintojo – tarškintojo  atributą.

Antanas, išdidžiai pavartęs akis, pradeda savo šokį – prasideda pirties fiesta!

Pluša visi, kas netingi – masažuotojai maigo kūnus, iš mobilių pirtelių periodiškai išbėga įkaitę pirčiuoliai. Gal pripratau, bet man pasirodė, kad nuogų kūnų šiemet mažiau, kai prisimenu , prieš porą metų buvo atviriau – manau, latviai mokosi iš mūsų. Aišku, pas juos nebuvo tos moterėlės su papuasų maudimke iš mūsų PD 

Vaikščiodamas po šventę, didžiavausi, kad mūsiškė kažkokia jaukesnė, natūralesnė.  Nėra pas mus  visokių technologinių super naujovių, kurie vibruodami, skleisdami stebuklingas bangas išgydo nuo visų ligų. Nėra auros fotografų, abejotinai natūralios kosmetikos. Gal dar neprasismelkė komercinis virusas į mūsų Pirties kiemą – laikykimės.

Savo prekybos atstovus irgi turėjome, bet jie buvo kitokie – natūralūs. Rolando ir Alginos gintaro kromelis, Edita iš Klaipėdos – energinga moteriškė, stebinusi savo įspūdingo dydžio gintariniais auskarais ne vieną, dėstė interesantams gintarinio masažo subtilybes. Kaukių balių atgabeno Ramunė ir Ingrida. Prie prekių stalų budėjo ir jaunimas – rimtuolis Norvilas, kuris pats bandė įkirsti rusišką rašybą – prekių pavadinimus rašė gryna senąja bažnytine slavų kalba, kuri jau senai yra išnykusi.

Jam pašonėj, lyg du vandens lašai panašūs broliai Petras ir Povilas Žalimai (jau į renginio pabaigą buvau pradėjęs juos skirti, bet, matyt, reiks bandyt iš naujo) šiais metais pakrikštyti Vyšniauskais (pagal R. Kazlo dainą „Eik peklan“) – reto darbštumo vaikiai. Su tokiais neprapulsi.

Atskirai reikia paminėti dar vieną jaunuolį – Ingridos Jokūbą – kas iš jo išaugs nežinau, bet jis buvo mūsų kompanijos jei ne siela, tai bent geroji dvasia – jo visur pilna, paslaugus, nors prie žaizdos dėk. Mūsų komandos moterys jo būdavo apdalintos komplimentais, visus jų pageidavimus vykdė su pavydėtinu žaismingumu, netgi užleisdavo savo lovą. Šaunuolis – dešimt balų.

Taigi, šventė šurmuliuoja, veiksmas  vyksta.

Prieš važiuojant  Latvijon, buvau skaitęs, kad latviukai sumąstė kažkokį Pirtininkų ralį. Mačiau, kad Antanas prisistatė, kaip labai kietas šturmanas ir paskelbė piloto paiešką, bet net nemaniau ten dalyvauti. Likimas dažnai mėgsta pajuokauti ir kolektyvas net nepaklausę mano nuomonės, delegavo mane su Antanu į tą PIRMĄJĮ PASAULYJE PIRTININKŲ AUTORALĮ „SIGULDOS GARAS 2012“.
Viskas vyko iš rimto – reikėjo pateikti paraišką, prieš startą pūsti alkotesterį… tik latviai nemoka pūsti, gal sakom, pas juos policiją neturi tokių prietaisų? Teko jiems parodyti.

Savo ekipažą papildėme dar dviem palydovais (kad svoris būtų ant galinės ašies) – Rolandu, kuris gavo fotografo vaidmenį ir Tauru – mano seno prieteliaus, su kuriuo perplaukėm jūras. Jis į šventę atvyko netikėtai, autobusu, pėsčiomis per Seguldos miškus. Ralyje jam buvo patikėta apsukinėti automobilį, kol mes vykdėme punktuose užduotis – taip taupėm laiką. Taigi, lietuviškas ekipažas suformuotas.  Mūsų bolidas tą dieną buvo ne pirmos jaunystės  Subaru, kibiro spalvos.

Kad išsiaiškintų starto poziciją, mums davė pirmąją užduotį – surinkti dėlionę – sukarpytą Siguldos žemėlapį.

Iš devynių ekipažų buvome antri – gera pradžia – pusė darbo 

Prieš startą jaudinausi, kad tik neužgesti prie starto linijos – užjuoks negyvai. Startavom. Šaitano (velnišku,  čia uzbekiškai) greičiu nešėmės per klonius ir kalnus. Antanas skaitė legendą, aš klusniai vykdžiau jo komandas. Stengiausi būti ramus, bet įtampa darė savo – per nugara ritosi prakaito bangos. Pradžioj ir iš karto pradėjom  „pjaut grybą“. Legenda rodė vieną, bet kažkas vyko ne taip. Sutikome kelis besiblaškančius ekipažus, kas truputį ramino – ne mes vieni tokie…

Metę legendą šalin pradėjom akimis ieškoti reikiamo objekto. Pavyko, pamatėme sodybą, jos kieme jau stovėjo keli ekipažai – Dievuliau, jie buvo vėliau už mus startavę… mums amen. Pirmas punktas – šaudymas iš lanko. Iš susijaudinimo šaudau Dievui į langus. Lekiam toliau. Kuo toliau miškan – tuo daugiau grybų… pjaunam išsijuosę. Mistiniu būdu surandam antrą punktą. Ten užduotis: iš krūvos šakų atrinkti penkias: ievą, liepą, šermukšnį, obelį ir dar kažkokį. Čia mums juokum darbs – viens, du – gatava. Dar ne viskas, latviai reikalauja surišti vantą, mes pasiryžę nors ir dvi  Pavyko, atvykom paskutiniai, išvykstam pirmi. Rolandas viską fiksuoja, Tauras apsukęs auto, paslaugiai atidaro dureles. Lekiam tolyn. Grybaujam vėl. Antanas netekęs kantrybės teškia legendą žemėn. Legenda niekam tikus. Bandau Antanui grąžinti pasitikėjimą savimi, sakydamas, kad jis 1972 metų Pabaltijo orientacinio autoralio čempionas… suveikia. Dar Tauro blaivi mintis, kad reikia žiūrėti tiesiog į Siguldos žemėlapį, mums suteikia naujų jėgų. Bet tų jėgų ima stigti Subarikui, kažko pradeda pukšėti, spyriotis. „Cilindras neveikia“ – konstatuoja Tauras. Progai pasitaikius, atveriu variklio dangtį, tikrinu žvaklaidžius – yra! Katilas užsiveda – žvaklaidis pasirodo nusikratė. Lengviau atsikvepiam, kad neteks nusiimti nuo trasos dėl techninių problemų – būtų latviškos vištos užjuokusios…

Kitas punktas – skaldom malkas, rašom kažkokius lapus. Išlekiam pirmi. Turim savo stilių – kelyje duria mus kas netingi (legenda lieva, o latviai savo vandenyse ir be legendų kelius žino), bet punktuose mes greitesni. Kova vyksta. Ketvirtas punktas – senoji pilis. Metam raktelius Taurui, patys duj pilin, persekiojam dvi simpatiškas latviukes iš 5 ekipažo. Jos per miestą pjaustė 70 km. greičiu, bet čia mes greitesni – išdidžiai išpūtę krūtines pasivejam ir aplenkiam. Ale, baisiai gražios buva tos mergiotės, todėl kolegiškai palydime iki vartų. O ten, jau klastingai pasiteiravę jų kelio, šmurkštelim į bokštan vedantį siaurą įėjimą – mes pirmi. Bokšte du latvių riteriai duoda užduotį – kuo greičiau vienam iš mūsų tenka apsirengti iš metalo žiedukų padarytus marškinius, užsivožti šalmą. Metaliniai marškiniai – kaip vanduo slidūs ir sunkūs kaip velniai. Antanas rėkia, kad kuo greičiau dėčiau šalmą, o man gaila jo ausų, nes galiu nurėžti paskubėjęs…

Bruku dar Antanui į rankas ietį – laikas 26 sekundės. Lekiam. Gaila, gražios tos mergiotės buva, bet mums nėr kada, bėgam išsišiepę link mašinos. Rolandui teko nelengva užduotis – paskui mus lakstyt, bet susidorojo ant penkių. Atlekiam aikštelėn, o mašinos nėr! Antanas, sako „ Ble..! Mašiną pavogė“, skambinu Taurui – nekelia. Sekundės brangios lekia. Pasirodo, jis norėjo gero – nulėkė prie artimesnių vartų ir laukia mūsų, bet jis nežinojo, kad mes baisiai greiti, ir net nepamatė, kaip mes pralėkėm jam pro nosį. Viskas o.k., lekiam toliau.

Kelias suka atgal į stovyklą. Paskutinis išbandymas – išgerti laikui butelį giros arba alaus. Renkuosi girą, bijodamas organizatorių klastos su alkotesteriu… Finišuojam.

Pasirodo broliai lietuviai, sveikina su pergale… kokia, po velnių, pergalė, kai finišavom ketvirti. Ech…

Vakare oficialus lenktynių uždarymas ir apdovanojimai. Tokia proga atvyksta Siguldos meras. Kvepia rimtai.

Mes su  Antanu žvalgomės viens į kitą, nieko gero nesitikim, na nebent paguodos prizo, kaip vieninteliam ne latviškam ekipažui. Pradeda kviesti apdovanojimams. Lieka nepaskelbtas trejetas prizininkų, Antanas jau blizgančiom savo farom – akim man pakužda „Mes tarp prizininkų“. Treti – ne mes. Na, aišku, mes antri, kur jau ten , mums iki pirmos vietos,  kaip iki Mėnulio… bet ne, antri kiti. Mus diskvalifikavo – pagalvojau.

Kažkokiu mistiniu būdu mes laimim – Lietuviai džiaugiasi dar vienu auksu – antru po Meilutytės.

Siguldos mero paspaustą ranką dar neploviau, dar vis gyvenu tuo fantastišku pergalės jausmu.

Iš susijaudinimo virpėjo balsas, kai reikėjo pristatyti Irenos neprilygstamą pirties rūbų kolekciją – moteriškė per savaitę pasiuvo fantastiškus modelius – jos jau laukia Piteris ir Paryžius.

Tą vakarą šokom Čempionų šokį.

Parašė: vadinkite mane kukliai - Saulius

 
 
 
 
Parašykite
Paskambinkite
Apie