Lietuviškų garinių pirčių senovė.
A.Vincentas Sakas http://www.baltai.lt
Pirtis. Miniatiūra iš 17 am. rankraščio. Maskvos istorija, t.1
Po Mindaugo mirties 1263 m. Treniota užėmė Lietuvos sostą ir gyveno, kaip manoma, Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare. Lietuvą jis valdė tik iki 1265 m., t. y. apie dvejus metus, todėl galima prielaida, kad toji pirtis galėjo būti statyta dar Mindaugo valdymo laikais (1236-1263). Pirtis buvo atskirame pastate ar atskiras trobesys, nes iš gyvenamojo namo (rūmų) reikėjo eiti į ją per sodybą.
P. Dusburgietis „Prūsų žemės kronikoje“, aprašydamas 1190-1326 m. kryžiuočių veržimąsi j Rytų Pabaltijo žemes, paliudija apie vieno Sūduvos kaimo nuteriojimą ir dešimties pirtyje besimaudančių vyrų išžudymą. Kaimu (vila) buvo vadinama vietovė su žmonėmis, priklausiusiais feodalo (vitingo) tėvonijai (alodui). Nužudytų vyrų skaičius rodo, kad pirtis buvo nemaža ir tikriausiai priklausė ne vienai šeimai, o kelioms arba ir visam kaimui. Tas jau leidžia kalbėti apie specializuotą valstiečių gyvenvietės trobesį.
Jarmolino, Sofijos ir Prisikėlimo vienuolynų metraščiuose rašoma, kad Lietuvos kunigaikštis Algirdas XIV a. pirmojoje pusėje pėrėsi Vilniaus pilies pirty su vienu stačiatikiu, vėliau paskelbtu kankiniu ir šventuoju. Metraščiai rašyti XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje, t. y. praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo įvykio. Tegul tai būtų ir metraštininkų išsigalvojimas, bet pats faktas liudija, jog XV-XV| d. vienuoliai neabejojo, jog XIV a. Algirdo dvare buvo pirtis. Apie Lietuvos kunigaikščių dvarų pirtis XIV a. ir XV a. yra ir daugiau šaltinių. 1384 m. Jogaila, dar nebūdamas Lenkijos karaliumi, priėmė Vilnių atsiųstą lenkų pasiuntinį Zavišą iš Olesnicų ir drauge su juo nuėjo į pirtį išsimaudyti. Švitrigaila, būdamas pas kryžiuočių ordino vyresniuosius, 1402-1403 m. eidavo į Marienburgo pirtį. Būdamas Rygoje 1431 m., jis išsirūpino popiežiaus leidimą maudytis pirtyje net sekmadieniais, kas bažnyčios buvo griežtai draudžiama. Iš to galima manyti, kad, gyvendamas Lietuvoje, jis dvare tikrai turėjo pirtį. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, kaip liudija šaltiniai, eidavo į pirtį beveik kasdien. Beje, Vytautas niekada negerdavo degtinės, midaus, alaus, bet tik gėlą vandenį.
T. Narbutas, remdamasis senaisiais istoriniais šaltiniais, XIX a. pirmojoje pusėje rašė, kad senovėje turtingieji lietuviai mėgo šiltose pirtyse maudytis, kartais net kelis sykius per dieną; ponų namuose buvę maži pastatėliai, vadinami pirtelėmis, kuriuose vanduo buvęs šildomas ant akmenų. Neturtingieji, t. y. valstiečiai, statėsi „požeminius rūsius“ su akmenų krosnimis.
Apie pirčių buvimą XIII-XV a. galima spręsti pagal anuometinius papročius, kuriuos P. Dusburgietis aprašė XIV a. pradžioje. Jo surinkta medžiaga neabejotinai yra iš XIII amžiaus, čia aptinkame teiginį, kad kai kurie prūsai pirtyse maudydavosi kasdieną. Anot jo, prūsai pirtyse maudėsi „iš pagarbos savo dievams“. Tas XX a. etnografams davė pamatą manyti, kad XIII a. pirties papročiai, kaip, pavyzdžiui, dovanų nešimas, turėjo ir religinį pobūdį. Pirties papročius „sureliginti“ būtų neatsargu, nes platesni jų tyrinėjimai neleidžia jų priskirti grynai religinės sąmonės sričiai. Tačiau dėl XIII a. pirčių papročių sakrališkumo netenka abejoti. Kai ką galime spręsti pagal XVII a. M. Pretorijaus žinias apie jaunamartės, gimdyvės vedimą į pirtį su apeigomis ir aukojimais, mirusio plovimą ir alumi užgėrimą pirtyje. Yra pagrindo manyti, kad tie papročiai jau XIII -XV a. buvo žinomi nuo senų senovės.
Apžvelgiamajame laikotarpyje pirtys buvo paplitusios ir gretimose tautose. Seniausias žinias apie latvių pirtis pateikia Henrikas Latvis Livonijos kronikoje, rašytoje 1225-1226 m. Joje rašoma apie latvių kunigaikštį Tarivaldį, kuris 1215 m., Rytų Pabaltijyje jau įsikūrus Livonijos ordinui, slapstėsi miškuose. Latvių etnografas S. Cimermanis aiškina, kad Latgalos kunigaikštis Tarivaldis buvo paimtas j nelaisvę „Trikotoje prie pirties“, kas rodytų, jog sodyboje buvo atskiras pirties pastatas.
S. Daukantas, remdamasis Livonijos kronika, vaizdžiai pasakoja, kaip 1245 m. du Falkenavo dominikonų vienuolyno vienuoliai vyko j Romą pas popiežių skųstis dėl blogo maitinimo ir nepakeliamų pirties procedūrų. Popiežius padėčiai ištirti pasiuntė į Falkenavą du vienuolius iš Valakijos. Latviai juos pavaišinę ir šeštadienį nusivedę j pirtį, kur taip karštai išpėrę, kad šie net pačiam popiežiui pasiskundę.
Pirtys XII a. pabaigoje buvo statomos dabartinės Latvijos šiaurinėje dalyje gyvenusių lyvių sodybose. Livonijos kronikoje rašoma, kad Ikškilės lyviai 1196 m. naikindavę jiems primestą krikščionišką krikštą, išsimaudydami pirtyje ir po to persipildami Dauguvos upės vandeniu. Eiliuotoji kronika mini 1223 m. buvusią pirtį Estijoje. Šios žinios rodo, kad tada šiauriniai lietuvių ir latvių kaimynai taip pat turėjo pirtis.
Žinių apie Lietuvos pirtis feodalizmo laikotarpiu pateikia senieji rašytiniai šaltiniai. Juose pirties pastatas neaprašomas, ir ligi XVI a. vidurio apie jo architektūrą bei įrengimus mažai ką žinome. Apie tai galime spręsti tik retrospektyviškai, pasinaudodami XVI-XVII a. archyvinių šaltinių duomenimis ir amžininkų paliudijimais. Tačiau XIII-XV a. istoriniai šaltiniai duoda pamatą kalbėti apie pirties pastato buvimą to meto valstiečių ir feodalų bei kunigaikščių sodybose.
Lietuviškose garinėse pirtyse ir gimdydavo, ir žudydavo
Aišku, rusų kunigaikščiai, lankydamiesi Lietuvoje naudojosi garinėmis pirtimis, kurios Lietuvoje buvo labai populiarios ir mėgiamos. Nėra išlikę rašytinių duomenų, kaip naudojosi pirtimis Rusijoje gyvenę Algirdaičiai, Daumantas, valdęs Pskovą, Lietuvos vietininkai, valdę daugelį Rusijos miestų, lietuvių karinės įgulos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės slaviškosios dalies pilyse. Reikia manyti, kad Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje statydami didžiules iki mūsų dienų dar tebestovinčias pilis, pirčių savo reikmėm jie tikrai buvo surentę, nes anuo metu pirtyse ne tik maudydavosi, bet ir gimdydavo, – gimdyti namuose, troboje nebūdavo leidžiama.
Slavams toks maudymasis ir pėrimasis pirtyse buvo iš vis nesuprantamas. Prisiminkite, kaip lenkams buvo nesuvokiamas, netgi virtęs pasityčiojimu karaliaus Jogailos įprotis ir pomėgis vanotis pirtyje. Beje, atkreipkite dėmesį į dar vienus įdomius istorinius faktus: vaidai, nepageidaujamų žmonių ir konkurentų žudynės būdavo vykdomos ten, kur žmonės būdavo mažiausiai atsargūs, atsipalaidavę, aptingę. Slavuose ir germanuose žudynės būdavo rengiamos puotų metu, o lietuviai sąskaitas suvedinėdavo pirtyse. Metraščiai mini, kad eidamas į pirtį buvo nužudytas Lietuvos Didysis kunigaikštis Treniota, grįždamas iš pirties nužudytas Traidenis. Kęstučio dukra Danutė, ištekėjusi už Mazovijos kunigaikščio Jonušo liepė jai pastatyti pirtį, kurioje vėliau buvo išpraustas iš kryžiuočių nelaisvės Marienburgo kalėjimo pabėgęs Lietuvos Didysis kunigaikštis Kęstutis.
Pirtyse pagonys lietuviai atlikdavo įvairias apeigas deivei Laimai, gydydavosi, gimdydavo vaikus. Vėlesniais laikais valstiečiai pirtyse mindavo linus, rūkydavo mėsą, džiovindavo odas.
Lietuvos pirtys anksčiausiai minimos XIII-XIV a. Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kronikose, rusų metraščiuose, vėliau XV-XVII a. dvarų inventoriuose. 1536 metais Vilniaus miestas turėjo karaliaus privilegiją statytis viešas pirtis. Jau XVI amžiuje vien Vilniuje buvo inventorizuota per 60 visuomeninio naudojimo pirčių ir neskaičiuota galybė privačių pirčių. Tuo tarpu Rusijoje pirmoji mokama pirtis buvo pastatyta Maskvoje tik po dviejų šimtų metų, t.y. XVIII amžiuje.
Lietuvoje kaimuose nuo senų senovės pirtį turėjo beveik kiekviena arba kas antra šeima. Tiesa, po rusų okupacijos ir 1708-1711 metų maro, kai Lietuvoje išmirė daugiau nei trečdalis gyventojų, pirčių ypač Žemaitijoje ir Sūduviuose (Suvalkijoj) ženkliai sumažėjo. Prie jų naikinimo ypač prisidėjo rusų okupacinė kariuomenė. „Čia buvo dvaras, kur gyveno paseniūnis. Jį sudegino ganydami arklius, išdykaudami Maskvos kareiviai, o kitus trobesius maskoliai išardę sukūreno“ Tokį pat nykų vaizdą matome iš pranešimų ir kitose Lietuvos srityse: didžiausi plotai pavirtę dykuma, daugybe dvarų ir kaimų sulyginti su žeme, laukai apžėlę mišku, galvijai išplėšti kareivių, gyventojai išmirę nuo ligų ir bado, daugybė išbėgioję nuo plėšikaujančių būrių į užsienį arba įstoję į kariuomenę, daugelis išvaryti į tolimus Rusijos kraštus“.