Lietuviškos pirties bičiulių draugija
                                                               Pirtyje tiesa !

Pirmosios pirtys

Tikriausiai daugeliui teko galimybė sudalyvauti paprasčiausioje pirtyje.
Primityvus rėmas, iškaitintų akmenų krūsnis ant žemės, garo nepraleidžiantis uždangalas ant rėmo ir viskas. Tai jau statinys, vardu pirtis.
Indėniška, keliautojų, čigoniška pirtis keliavo kartu su žmonėmis nuo seniausių laikų.

Tuputį asmeninės patirties:

Iš pažiūros mažytė, bet talpi. Pavyzdžiui, dar prieš 3 metus joje tilpo net 17 žmonių, o skersmuo tik 3 metrai.
Įvertinkime, kad per vidurį stūkso karštutėlių akmenų krūsnis ir jie tik per pusmetrį nuo tavęs.
Čia aišku svarbu saugumas, todėl vanta tarnauja ir kaip apsauga nuo prisilietimo prie karštų akmenų.

Svarbi ir maudymosi technika:

Viskas atliekama labai paprastai, taigi. Kaip visada pirtininkas įvertina padėtį ir pirmu užėjimu sodina juos apie akmenų krūsnį. Užkamšomi didesnį plyšiai žolėmis, šienu. Pirmu užėjimu – akmenys karštutėliai, todėl reikia sukiotis į visas puses ir kaitinti tai vieną šoną, tai kitą, nugarą, delnus, padus. Dar truputį garo ir silpniausieji galutinai prispaudžiami prie motinėlės žemės ar bando pasislėpti draugo užantyje.
Dažniausiai viskas baigiasi panašiai, išgirdę pirtininko sutikimą eiti pailsėti, visi kaip kūdikiai keturiomis ropoja lauk. Lauke pasigrista gilūs atodūsiai ir šlovinami šventieji.
Drąsesni neria į šaltą vandenį, kiti palydi juos lengva šypsena – aš eisiu į vandenį po kito užėjimo.

Pakeliama pirties skraistė ir visas būrelis pritūpęs žąsele suguža į vidų. Dabar labai malonu. Išoriniai akmenys jau pravėsę ir nebespirgina šonų, veido. Antru užėjimu net norisi tupėti, nes užpylus vandens (karšto) ant akmenų, garas nusirita žemyn iki pat pėdų, saldžiai laižydamas nugarą. Puikumėlis.
Vantos keliamos į viršų, sukiojamos karštame gare, drąsiausi atsistoja. O kvapas, o kvapas žalumos kartu su garu atrodo kiaurai persmelkia kūną ir įpučia pačios gamtos jėgas. Nėra kitos jėgos galinčios sustabdyti šį virsmą.
Matyt neverta ir gilintis, nes protas tokių dalykų nesupranta. Bet širdis laiminga.
Kompresai prie sąnarių, pėdų, stuburo. Svarbu sutupti prieš vanojantis sėdom viena kryptimi, tada su alkūne draugui mėlynių neįstatysi 

Pirtis pasiekia proceso viršūnę, lapeliai skraido atšokę į nugaras. Pasigirsta tarsi koks tai ritmas. Dar garo, dar – net tie silpniausi prisimerkia. Viskas.
Dabar niekas nebesigėdija ropoti, eiti keliais ar rankomis. Visi į lauką, į vandenį. Aleliuja.

Trečiu užėjimu, pirtyje sugrįžta ramybė. Žmonės laimingais veidais šnekina vienas kita. Vantos jau tik atsisėdimui betinka, o jau ir gana.
Paskutiniai garo trupinėliai, švelnus prakaito lašeliai – pirtis baigta.
Sutikime – paprasta, archaiška. Tarsi sugrįžome į pirmapradę būsena, pabendravome su žeme, prausėmės vandeniu, įkvėpėme miško oro.
Ceremonija truko neilgai – tik apie valandą, o tiek įspūdžių, malonumo.

Bičiuliai, parašykite ir savo įspūdžius iš tokių pirčių.
Pasidalinkite savo patirtimi ir įspūdžiais jei teko bent kartą būti tokioje pirtyje 

Toliau straipsnis anglų kalba apie indėnišką pirtį:
http://www.saunas.com/FAQ%27s/Saunas%20of%20the%20World/sweatlodges.aspx


Gero garo!

Egidijus Žukauskas