Tebūnie TAIP !
 

Vantos

Habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė, kurios atminimas iki šiol gyvas, nors Žiniuone žmonių vadintos mokslininkės tarp mūsų nebėra jau 19 metų.

Nors E. Šimkūnaitė mėgdavo iš savęs pasijuokti pasivadindama ragana tačiau iš tiesų atsidavusi mokslui ir į vaistines augalų savybes žiūrėjo labai atsakingai. Visada sakydavo, kad „nėr žolynų negydančių, tik atitikt reikia“. E. Šimkūnaitė žinojo, kad augalai turi savo biolaukus, kuriais galima paveikti žmogaus biolauką.

E. Šimkūnaitės palikimas ir šiandien tebegyvuoja. Vienas to įrodymas apie  jos rašinys apie vantas. ______________________________________________________________________

Pagal: Eugenijos Šimkūnaitės užrašus. 1994

Pirtis pamėgome seniai, lai dar pagoniškos Romos negalinti pamiršti naujai besiformuojanti Europa jas nuodėme ir piktybe laikė. Galbūt mūsiškės pirčių tradicijos ir dar senesnės, nes pirtys minimos laumių pasakose, o tie neaiškūs laumei tikriausiai buvo mūsų to meto kaimynai ugrofinai. Pirtis palapinėse užsikurdavo ir skitai, bekeliaują dabartinės Ukrainos stepėmis. Turime (irgi iš pasakų) duomenų, kad susidurdavo ir su jais. Kada bebūtų užkurta pirmoji mūsų pirtis, pirčių tradicija, bent jau Aukštaitijoje, nebuvo nutrūkusi. Per kelis tūkstančius metų išmokome smagiai pertis, ir ne tik smagiai: pirtis ne tik apsišvarinimo bei skalbimo vieta, bet ir gimdydavo dažnai pirtyse. Gera vanotoja taip kaulus išmiklindavo, kad visi sąnarių skausmai dingdavo. Pasakojama, kad pirtyse mokėta ir kuprotą ištiesinti, surakintus kaulus atleisti, sąnariams lankstumą sugrąžinti. Gal kiek ir perdėtai, bet daug ir teisingai pasakota, kad tikrai turėjome savą nemenką, dabar paskytume, balneoterapijos mokyklą. Turėjome ir specialistų, žinančių, kada išilgai, kada skersai kaulus pavanoti, kada ir kur stipriau sukirsti, o kada lengviau leisti. Kad ir menkiausioje trobelėje gyvenančią gerą vanotoją gerbdavo labiau negu turtingiausią šeimininkę, o gerai mokantį vanoti per kalendros pietus ar vakarienę sodindavo greta šeimininko ir kunigo, lygiai kaip ir ustovą — vyriausią ganiavos tvarkytoją.

Kad ir geriausiam vanotojui negali būti geros pirties be vantų, ir vantos toli gražu ne vienodos būdavo.

Universaliausia, mažam ir dideliam, jaunam ir senam tinkanti vanta – beržinė. Perleidi švelniais jos lapais – oda bus kaip šilkas, ne veltui ir berželį šilkuojėliu vadina, ne veltui ir mįslę mena: sidabruotas (atseit, šerkšnotas), šilkuotas,
auksuotas… O dar ir kaip maloniai kvepia! Jokie importiniai odekolonai negali prilygti.

Kai oda nelabai tvirta, dažnai šunta, pavandeniuoja, smulkiais puškeliais keliasi, praverčia baltalksnio, juodalksnio ar
ąžuolo šakų vantos. Ąžuolo stipriau limpa, bet mažiau sutraukia, juodalksnio švelnesnė vanojant, bet stipriai sutraukia, o baltalksninė – kaip tik per vidurį.

Būna, kad oda ratinėmis dedervinėmis nueina (grybelinė liga), tada vanta iš gluosnio ar karklo šakų, iš blindžių ar net
drebulių tiko, ir gerai tiko, nes šių augalų plonoje žievėje ir lapuose yra salicilo junginių, o grybeliai jų bijo. Geras
paprotys buvo: išvanoji vieną vantą tuoj pakuron, tegul tuo kartu ir nesudegs, nes pirtis jau iškūrenta, bet niekas kitas
jau nebesivanos, tai ir nepersikels grybelis.

Lyg ir sveikai, bet labai švelniai, lepiai odai liepinę vantą pritaikydavo – vėlgi gerai tiko.

O kadagine vantele vanodavo tik tada, kai išvanotus sąnarius kokiais tepalais trindavo — vienu kartu ir, sakytume,
akupunktūra, tik žymiai mums tinkamesnė negu kinietiškoji, vienu kartu ir mikroinjekcijos, dažnai irgi pranašesnės už
didesnio vaistų kiekio suleidimą vienon vieton. Panašios į kadagio ir pušinės, ir eglinės vantos. Jos mažiau duria, beveik vien savo kvapu veikia, bet paodžio, raumenų skausmams malšinti labai gerai tinka.

Būna, kad dėl tikros ligos sąnarius labai skauda ir suka, o būna, kad ne tiek to skausmo ir sukimo, kiek paties ligonio
nekantrumo ir nervų, tada tai jau kiečio vanta tikrai nepakeičiama. Vantoms pjauna jau gerai ūgtelėjusius kiečius žydėjimo pradžioje, kol graiželiai („žiedai“) dar smaili, neatsivėrę. Kokią dieną palaiko kur pastogėje palaidus, po to suriša į norimo dydžio vantas ir sukabina poromis priepirtyje ant karčių ar kokioje kitoje vietoje, kur saulė nepagauna, ir oras laisvai vaikščioja, ir lietus neužlyja.

Beržinės, kietinės, gluosninės, drebulinės vantos gali praversti ir vietoje vaistažolių vonių, kai nepatogu jas
pasidaryti. Ir atvirkščiai – vaistažolių vonios miestiečiams gali pakeisti vantas, kai nėra kur, nei kaip pasivanoti.

Dar ne per seniausiai net labai mėgome žalių dilgėlių vantą. Išperia skaudamą sąnarį, lyg ugnim nudegina, skausmas kuriam laikui tikrai atlėgsta, bet, deja, regimybė ne visada sutampa su tikrenybe. Širdininkams, aukšto kraujospūdžio žmonėms, alergikams net lemtingai blogai gali pasidaryti. Druskų, „radikulitų“ ir panašių ligų ne tik negydo, bet dar ir aštrina — dilginančių plaukelių rūgštis greit paverčiama ok-salatais ir tuose pat sąnariuose nusėda, į inkstus patekusi dalis skatina akmenligę. Dėl tos pačios priežasties netinka perstumo driekanos, Adomo šaknies, agavos trynimai.

 

 
 
 
 
Parašykite
Paskambinkite
Apie