Vantos
Habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė, kurios atminimas iki šiol gyvas, nors Žiniuone žmonių vadintos mokslininkės tarp mūsų nebėra jau 19 metų.
Nors E. Šimkūnaitė mėgdavo iš savęs pasijuokti pasivadindama ragana tačiau iš tiesų atsidavusi mokslui ir į vaistines augalų savybes žiūrėjo labai atsakingai. Visada sakydavo, kad „nėr žolynų negydančių, tik atitikt reikia“. E. Šimkūnaitė žinojo, kad augalai turi savo biolaukus, kuriais galima paveikti žmogaus biolauką.
E. Šimkūnaitės palikimas ir šiandien tebegyvuoja. Vienas to įrodymas apie jos rašinys apie vantas. ______________________________________________________________________
Pagal: Eugenijos Šimkūnaitės užrašus. 1994
Pirtis pamėgome seniai, lai dar pagoniškos Romos negalinti pamiršti naujai besiformuojanti Europa jas nuodėme ir piktybe laikė. Galbūt mūsiškės pirčių tradicijos ir dar senesnės, nes pirtys minimos laumių pasakose, o tie neaiškūs laumei tikriausiai buvo mūsų to meto kaimynai ugrofinai. Pirtis palapinėse užsikurdavo ir skitai, bekeliaują dabartinės Ukrainos stepėmis. Turime (irgi iš pasakų) duomenų, kad susidurdavo ir su jais. Kada bebūtų užkurta pirmoji mūsų pirtis, pirčių tradicija, bent jau Aukštaitijoje, nebuvo nutrūkusi. Per kelis tūkstančius metų išmokome smagiai pertis, ir ne tik smagiai: pirtis ne tik apsišvarinimo bei skalbimo vieta, bet ir gimdydavo dažnai pirtyse. Gera vanotoja taip kaulus išmiklindavo, kad visi sąnarių skausmai dingdavo. Pasakojama, kad pirtyse mokėta ir kuprotą ištiesinti, surakintus kaulus atleisti, sąnariams lankstumą sugrąžinti. Gal kiek ir perdėtai, bet daug ir teisingai pasakota, kad tikrai turėjome savą nemenką, dabar paskytume, balneoterapijos mokyklą. Turėjome ir specialistų, žinančių, kada išilgai, kada skersai kaulus pavanoti, kada ir kur stipriau sukirsti, o kada lengviau leisti. Kad ir menkiausioje trobelėje gyvenančią gerą vanotoją gerbdavo labiau negu turtingiausią šeimininkę, o gerai mokantį vanoti per kalendros pietus ar vakarienę sodindavo greta šeimininko ir kunigo, lygiai kaip ir ustovą — vyriausią ganiavos tvarkytoją.
Kad ir geriausiam vanotojui negali būti geros pirties be vantų, ir vantos toli gražu ne vienodos būdavo.
Lyg ir sveikai, bet labai švelniai, lepiai odai liepinę vantą pritaikydavo – vėlgi gerai tiko.
Dar ne per seniausiai net labai mėgome žalių dilgėlių vantą. Išperia skaudamą sąnarį, lyg ugnim nudegina, skausmas kuriam laikui tikrai atlėgsta, bet, deja, regimybė ne visada sutampa su tikrenybe. Širdininkams, aukšto kraujospūdžio žmonėms, alergikams net lemtingai blogai gali pasidaryti. Druskų, „radikulitų“ ir panašių ligų ne tik negydo, bet dar ir aštrina — dilginančių plaukelių rūgštis greit paverčiama ok-salatais ir tuose pat sąnariuose nusėda, į inkstus patekusi dalis skatina akmenligę. Dėl tos pačios priežasties netinka perstumo driekanos, Adomo šaknies, agavos trynimai.